2010-02-04, 23:05:10
Pakibau ant Clarkson’o pezalų
Labai norėjau Clarkson’o knygos ir Kalėdoms gavau. Bet lietuvišku vertimu ir dar išvertė moteris! Kas galėjo sugalvot tokią nesąmonę, kad moteris gali išversti Clarkson’ą. Ir kad išvis Clarkson’ą galima išversti. Na, bet prie kompo akių gadintis nenorėjau, tai suskaičiau ir lietuvišką variantą. Beskaitant tenka įsivaizduoti kaip Jeremy’is tai pasakytu angliškai ir tada tampa juokinga.
Facebook’e iš draugomartyno gavau komentarą, kad tikiu ką sako Clarkson’as. Juo tikėt išties neįmanoma, nes tai tiesiog fantastikos knygos. Juo reikia mėgautis, kaip muzika. Jo palyginimai ir sarkazmas — tiesiog nepakartoja.
Taigi, neštvėriau ir užsisakiau dar… 5 knygas. Visų išleistų tai jau neėmiau, bet naujausias nusipirkau. Išviso 6, bet kadangi lietuvišką „Don’t stop me now!!“ jau perskaičiau, tai tik likusias nusipirkau. Lietuvoje lietuvišku vertimu viena knyga kainuoja 20 Lt, o originalo kalba — 40 Lt. O eBay’uj jas pirkau po £1.20, £1.99 ir tik naujausią už £4.41. Naujausia tokia brangi, nes nauja ir kietu viršeliu. Sumoj penkios knygos gavosi už ~40 Lt. Originalių kaina būtų £61 (~240 Lt). Taigi sutaupiau 200 Lt. Na ir kas, kad jos naudotos, turinys nuo to nesikeičia.
2010-02-04, 22:55:43
Lomo Fisheye
Kažkada jaunystėj labai svajojau televyką apturėt. Dairiaus, skaičiavau savo mokyklinuko santaupas, bet ačiū Dievui, kad jų neužteko. Po to vis labiau traukė prie plataus kampo. Nuo tele persimečiau ant pedesetkės, kurią už studentišką kainą pirkau eBay’uj su neveikiančia diafragma. Po to dairiaus vis į platesnius ir platesnius kol susirgau žuvialige.
Ant Pentax’o fisheye’aus nei įpirksiu nei aš noriu investuot į jį. Ant Zenit’o Zenitar F2.8/16 kiek brangokas, ~£130 naujas, o jei naudotą ir ne „Buy Now!“, tai buvo galima paimti už £80. Bet irgi sudvejojau tiek mokėt (nors ir Pentax fit’as buvo).
Užtat fisheye’ų vistiek įsigyjau! Lomo Fisheye 2 irgi pagailėjau £50, bet ant Lomo Fisheye pirmo tai jau sukrapščiau £6.50 + £3 siuntimas :-) Įkaliau juostą, pafotkinau dešimtį kadrų ant draugų trumpam meetuke, ryt bandysiu damušt juostą, jei pavyks kėslai ir ryškinsim bei skanuosim. Gal net ką atspaust bus verta. Viskas su juo labai paprasta, prisuki juostą, spaudi shutter’į. Nei foksuot, nei diafragmą reguliuot, nieko. Gaila neveikia flash’as, juostą atsukt atgal reik su moneta ir kiek objektyvas aplūžęs, bet kaip už ££9.50, tai net liežuvis nesiverčia verkšlent.
Linai, nepyk dėl Vilijos, kadrų nėr nes skanuot neturiu kur, reik pririnkt juostų, tada tik žmogui duosiu perkelt į skaitmeną. Bet ten vistiek kadrų nesigavo, nes daugumoj naktį fotkinau, o diafragma su savo pričendalais, tai tik išryškinęs juostą supratau kaip elgtis reikia.
2010-02-02, 20:33:33
Lietuviška talka
Mama paprašė, kad pervaryčiau jos mašiną, nes neišvažiuos ryte. Kadangi kiemai po tokių pūgų pravažiuojami tik Patrol’iams ir Pajero’ams, tai su FWD biški sėdau. Paprašiau kaimyno lopetos, apvaliau vieną vietą ir pravažiavimą ir įvariau mašiną. Kaip tik tuo metu išlindo kaimynas parūkyt, pamatė, kad vyksta darbas ir prisijungė. Dviese besidalindami lopeta apvalėm nemažą plotą. Per pirikūrą atsirado alaus, atsigėrėm, pailsėjom, dar padirbėjom. Tada atsirado dar alaus, o su juo ir žmonių. Nors dirbom vis dar tik dviese. Kaimynai vis rinkos ir rinkos, atsirado ir degtinės, kaimynai iš gretimų laiptinių rinkos, pasakojami anekdotai, juokas, kompanija. Dirbom vis dar dviese. Jau ir sau nusivalėm vietas (po dvi mašinas šeimoj) ir kitiem padėjom, atsirado ir antra lopeta, ir mašinas pastumdėm, ir dar alaus atsigėrėm.
Darbas vis dar vyko, bet gėrimai baigėsi. Kaip dirbom dviese, taip ir likom dviese. Visi išsivaikščiojo. Tai dviese, su krūva žiūrovų ir dviem kastuvais nusivalėm tikrai nemažą plotą kiemo ir sukasėm gan didelius kalnus. Va tokia ta lietuviška talka. Kol yra kuo gerklę vylgyt tai ir kompanijos yra, bet dirbt vistiek niekas nenori. Na bet ir pačiam dabar malonu, pravažiuot žmoniškai galima, nereik įsibėgėt, kad pasiekt išvažiavima iš kiemo.
2010-01-01, 19:18:28
Automobiliu iki Kroatijos
Jau nuo vasaros kaupiuosi parašyti įrašą apie savo atostogas. Andrius kartas nuo karto baksnoja ir paragina, kad greičiau sudėliočiau mintis, bet vis neprisiruošiu. Jis taip pat važiavo panašiu maršrutu, tik keliomis dienoms anksčiau. Atėjus naujiems metams, atsirado daugiau ryžto ir juos reikia pradėti nuo darbų; ypač seniai laukiančių.
Su šeima nusprendėm vasaros atostogas praleisti šiltuose kraštuose, tačiau neskrisi lėktuvu, o važiuoti savo automobiliu, tuo labiau, kad vairuojam visi trys.
Priešpaskutinę vasaros savaitę sėdom į šešių metų senumo dyzelinį volkswageną pavadinimu Škoda Oktavia. Nusrendžiau nebebūt daiktų vergas ir pasiėmiau tik būtiniausius daiktus. Pasiėmiau tik ausinuką, knygą ir fotoaparatą (du, shame on me). Įsijungėm kelionės draugą/palydovą Bronką (TomTom), už kurį lieku skolingas Aurelijui ir nustatėm pirmu kelionės tikslu — Varšuvą. 
Kadangi tėtis turi nemažą kelionių patirtį, pažįsta kelius, vietoves, pareigūnus, tai Lietuvą pervažiavau neskubėdamas, o Lenkijoj vairą perlaidau jam. Ten nebuvo ko per daug dairytis ir gaišti laiko, todėl Škodutė rinko kilometrus ne lėčiau nei 140 km/h.
Keli sustojimai Lenkijoj užkasti ir į tupyklą ir pasiekėm Čekijos sieną. Čia šiek tiek atsipūtėm, pavalgėm ir vėl sėdau už vairo aš. Čekija graži, rami, keliai tvarkyti, vairuotojai irgi. Su Škoda jautėmės kaip namie, čia jų — 7 iš 10. Apsigyvenom prie pat Austrijos sienos mažam miestelyje Mikulov. Nuo gražaus dvaro kiemelio matėsi pasienis. Centre vietinis ansamblis grojo senas Smokie dainas, barų draugas, sunkiai beeinantis pagyvenęs vyriokas bando linksminti publiką greta scenos šokdamas. Jaunimas bunda naktiniam gyvenimui, traukia senas išpoliruotas mašinas, važinėjasi po miestą. Alus skanus. 
Išvažiavom nelabai anksti, ~8 valandą mūsų laiku. Saulė labai gražiai kilo tarp Austrijos kalnų. Pravažiavus sieną iškart tapo aišku, kad esame Austrijoj. Keliai dar geresni, mašinos prabangios, miestai švarūs iki blizgesnio. Vienoje buvome labai anksti, dar niekas nedirbo. Tik šiukšlių mašinos ir šlavėjai. Apėjom tuščią miestą, užėjom į nuostabaus grožio katedrą. Kelias valandas prasitrankę sulaukėm kol vieniečiai pabudo ir atidarė kavines bei parduotuves. Nors mums labiau aktualios buvo kavinės. Išgėrėm nepaprasto skonio kavos, suvalgėm pačio nuostabiausio, skaniausio ir sočiausio obuolių pyrago pasaulyje. Nusipirkau dar kelis gabaliukus, kuriuos valgiau iki pat Kroatijos. Dabar net sutikčiau važiuoti į Vieną vien dėl pyrago. Apturėjom problemų su geografija. Kiek pasimetėm, pamiršom pasiimti Bronką kartu. Daėjo tik nufotografuoti gatvės pavadinimą, tai bandėm su taksistais išsiaiškinti kur čia ta gatvė. Savotiška pramoga.
Sekanti stotelė — Kroatijos nacionalinis parkas — Plitvička Jezera (Plitvicos ežerai). Tai ežerai, kurie krenta krokliais vienas į kitą. Nepaprastas grožis, nepaprastas švarumas, žuvys dydžio kaip koja, nebaikščios, žvejot draudžiama, maudytis draudžiama. Laiptukų daug, maršrutai ilgi. Pasirinkę trumpiausią užtrukom tris valandas ir kojų nebejautėm, bet patiko labai.
Kadangi buvom nusikalę, reikėjo susirasti kur nakvosim. Miestelių galybė, norisi nakvoti tolimiausiam, kad kitą dieną kuo mažesnis atstumas liktų, kainos krenta vis labiau, nesustojam važiuoti. Staiga viskas baigiasi, tik kalnai ir kelias. Važiuojam toliau, negrįši gi, turim rasti dar. Užsidegė kuro lemputė, mes dar judam į priekį. Kolonėlė už 70km. Pavažiavę dar kelis kilometrus nusprendėm apsisukti ir grįžti. Grįžom kelius miestelius atgal, užsipylėm kuro, ir paskutinam miestely susiradom mielą bobulytę, kuri mus ir priėmė. Susikalbėjom maišyta rusų ir lenkų kalba. Pavaišino Slivovica, kuri buvo nepaprasto skonio, gradusų turėjo per pusšimtį, bet jausmas lyg gerti sultis. Nepardavė — „slyvki padojot, netu bolš“. Pabudom su nuostabiu vaizdu: rūkas, kalnai, saulė, drėgmė. Ganėtinai brangi kiaušinienė tuščioje kavinėja su dviem mielais šuniukais ir rusiškai kalbančia padavėja bei vilkiką remontuojančiu pilvotu vairuotoju.
Iki paskutinio taško — Pisak, važiavom palei pakrantę, vaizdas nepakartojamas, karštis žudantis. Miestukas išsidėstęs nuožulniai nuo kalno. Serpantinais į apačią. Vietiniai negalėjo pasakyti kur mums reikalingas namas (pagal adresą), tačiau paštininkas, paprašęs palaukt kol išmėtys laiškus, palydėjo su savo motopirka. Labai malonūs žmonės Kroatai. Priėmė, pavaišino kava su slivovica, paskolino pinigų kol išsikeisim Eurus, papasakojo įdomių dalykų. Gavom trijų kambarių namuką/būtą su visais patogumais, saulė nespigina į langus, virš mūsų neįrengtas dar vienas butas, kurio balkonas atsiveria į jūrą, jis priklausė mums, ten ir vakarojom. Žadėjo delfinus rytais, tačiau nepasirodė bjaurybės.
Iki pliažo — 198 laiptukai. Jūra — 27°C, oras — ~39°C. Žmonių pliaže nedaug, aplink kalnai. Rojus žemėj. Grįžus namo — dušas prie durų, apsiprausi, tada tik užeini namo. Pasaka. Prie dušo auga figos.
Taip gyvenom penkias dienas, tik kelias paaukojom pliažui, likusias keliavom po aplinkinias vietas. Didžiausi lūkščiai buvo skirti Dubrovnikui, bet nuvylė. Žmonių begalės, karštis dar didenis, ką pamatyti nelabai yra. Bet nesigailiu, kad važiavom kelis šimtus kilometrų į vieną pusę. Įspūdžių pakako ir pakeliui.
Vienam mieste pastatėm mašiną prie gatvės ala mūsų Palangos Basanavičiaus gatvė. Mašinų stovi, ženklų lyg nesimatė, pastatėm ir išėjom. Kol žiūrinėjom visokius niekučius ir fotografavomęs, atsisukęs pamačiau, kad ore kabo kažkur matyta Škoda. Bebėgdamas susiprotėjau, kad krabas užėkęls mašiną jau nuvežinėja. Jokių kontaktų nepaliko, nei adreso nei tel. nr., nei žmogaus, nieko. Kol 20 minučių policijai paskambinęs bandžiau aiškintis kas nutiko ir kur aš esu, jau atvažiavo tie patys herojai ir pasakė kur galim rasti mašiną. Galvojom, kad gavom tikslų adresą, o pasirodo jų kooardinatės tai tik rajono pavadinimas, kuris dydžio sulyg pilaite. Namų tankumas taip pat. Vietiniai angliškai kalba sunkiai. Įsėdom į autobusą, bilietėlis vienam žmogui — 10 Lt. Tai jau nusiteikėm baudą sumokėt atsakančią. 15 min. laukėm kol vietininis meistras baigs kalbėti telefonu, tada jis švaria anglų kalba išaiškino kur galim rasti mašiną. Radom. Nebūtumėm lietuviai, pakėlėm vėją, apstaugėm, kad nepaliko kontaktų, prikūrėm istorijų, kad žmogus išsisuko koją, reikėjo arti privažiuoti, nematėm ženklo, pinigų neturim. Tai policininkė baudą atleido, tik teko atlyginti vežėjams darbą ir kurą — €50. Kapeikos palyginus su tuo, ką įsivaizdavom pagal bilietuko kainas.
Atgal grįžom kiek kitokiu maršrutu. Planavom nakvoti prie Balatono, bet nusprendėm, kad jau norim namo. Kelioms valandom užsukom į Budapeštą (apie šį miestą galit paskaityt Andriaus BLOGe) ir nudūmėm namo.
Turiu bjaurią savybę, noriu papasakoti kuo daugiau ir smulkiau, bet pradedu save varžyti dėl įrašo dydžio ir gaunasi jovalas. Tai stipriai nepykit, jei gavos kiek nerišlu ar netolygiai išdėstyta informacija.
Nu ok, ir pagrindiniai vaditeliai Slovakijos fone:
2009-12-28, 22:49:45
Neformatas geriau?
Per pastarąsias dvi dienas pežiūrėjau tris filmus, ar klipus, kaip čia geriau pavadinti. Du iš jų buvo 1:16 minučių, ir vienas 0:37. Visi trys prie ekrano prikaustė taip, kad net pamiršau kur esu ir žiūrėjau įsitempęs. Trumpai apie visus tris… Pradėsim gal nuo trumpiausio:
Wagenwerks
Čia susižavės daugiau auto klasikos gerbėjai ir gan savito autotuning skonio turėtojai. Klipas nebylus, tik ypatingai geras soundtrack’as ir 37 minutės video medžiagos iš Austrijoje vykusio VW ir Audi susitikimo. Verta žiūrėti vien dėl nepaprasto grožio VW Golf mk1 eksliuzyvų. Dabar siunčiuos dar kelis jų DVD.
In Deep. The skiing experience
Filmas megėjiškas, nors filmuotas ir su prof. kameromis. Apie tris vaikinus kurie ilgai svajojo ir pagaliau išvyko slidinėji į Alaską. Ne šiaip sau slidinėti, bet parirti nepaprastą dozę adrenalino. Keliasi su straigtasparniu į svaiginantį aukštį ir leidžiasi nuo pačios viršukalnės neparuoštais ir nepračiuožinėtais keliais ir viršūnėmis.
Top Gear: Bolivia special
Taip, tai vakar dienos Top Gear serija. Ši serija nebuvo skirta auto mylėtojams ar Clakson’o gerbėjams. Manau ją įdomu būtų žiūrėti ir nemėgstantiems Top Gear. Tai daugiau trumpas nuotykių filmas. Nors ir ne viskas buvo realu, bet žiūrėti kaip sekėsi važiuoti su senais džipais per Pietų Amerikos džiungles, dykumas, kalnynus, vietos miestelius, juos taisyti ar tobulinti pakeliui ir pyktis dėl nesekmių.
2009-12-19, 18:53:26
Senoji Mokykla 2 neatlaikė
Matėm daug reklamos, matėm daug vaizdo klipų, paskutėm dienom pasirodė ir Kasteto bei Svaro vaizdo pristatymai, subtilūs kvietimai grįžti į mokyklas, paklausyti repo. Kadangi aš pats dievinu Sindikatą, nespjaunu į MC Messiah ir kitus lietuviškos, šio muzikos žanro, atlikėjus, gavau kvietimą iš draugų eiti kartu, tai kaip gi praleisti tokį nuostabų renginį.
Nuotaika, emocijos, energija buvo tobula. Nuo 22 valandos Ground Zero loftuose pradėję rinktis žmonės buvo nusiteikę pašėlti. Nesutikau nei vieno pikto, agresyvaus ar neblaivaus žmogaus. Kadangi veluoti yra madinga, kadangi patalpoj, programos pradžios valandą, buvo vos keliolika žmonių, tai savaime suprantama, kad renginys nebus pradėtas iškart. Nors Manfredas publiką šildė nuo pat pradžių.
Praėjus pusvalandžiui jau naiviai dairėmės į laikrodžius, gal jau tuoj tuoj. Bet taip pradėjo dar vienas pusvalandis, ir dar vienas. Prieš vidurnaktį jau ir pats Manfredas pradėjo dairytis į laikrodį, rašyti sms’us, žvalgytis atgal, ar jau neateina atlikėjai.
Kelioms minutėms po dvyliktos staiga viskas užgeso. Publika rėkia, organizatoriai laksto ir niekas nieko nežino. Atsakingi asmenys aiškino, kad tuoj viskas bus sutvarkyta, perjungs prie kitos skydinės ir viskas prasidės. Bet pažadai vis buvo atideliojami 15, 20, 10, 12 minučių, kol po geros valandos jau publika tapo pikta, grūdosi prie durų, prašė atiduoti pinigus. Daliai pavyko juos atgauti, po to kasininkas kažkur dingo, elektros vis dar nebuvo, darėsi vis labiau šalta (patalpa apleista, buvo įjungtas šildytuvas), žmonės lauke laukė eilėj po kelias valandas, kad čia patekt, o patekę dar kelias valandas laukė, kol atgaus pinigus.
Per pykčius, šaltį ir susigrūdimus šiaip ne taip atgavom savo pinigus ir dingom. Tuo metu jau lyg buvo pradėję kažkas vykti, atsirado kažkokia raudona šviesa, lyg ir silpna muzika pasigirdo, bet nuotaikos buvo sugadintos visiškai.
Tiek laukta, tiek svajota ir taip nuvilta. Apmaudu. Gal atsiras žmonių, kurie išbuvo iki galo ir papasakos kaip viskas baigėsi?
2009-12-15, 12:19:16
Kai lauke šalta
Tęsiam temą „kai lauke šalta“…
2009-12-08, 12:40:10
Gerbėjai — prisipažinkit.
Šeštadienį vėl gavau lapuką, kad man atsiųstas siuntinys. Kadangi po skandalo pašte nebededa siuntinių į pašto dėžutę, tai teko ištaikyt laiko nuvažiuot į paštą, o tai padariau tik šiandien. Galvojau vėl kokios nacistinės simbolikos gausiu, nors siuntinys iš Anglijos, o ne Vokietijos. Tačiau labai maloniai apsirikau.
Šį kartą turinys buvo OMG koks nesveikai nuostabus! Some say he wears the helment even while he sleeps or traveling in the envelope to Lithuania. All I know — his name is Stig! Būtų malonu sužinot kas ir už ką čia mane taip nudžiugino.
Atnaujinta: niekšas Karolis taip prisidirbo ir sėdi, tyli, nieko nesako. :-) Ačiū!!
2009-11-25, 17:09:26
Nebejuokinga jau | 3-iasis Reichas
Prieš kelias dienas buvo ženkliukai iš Vokietijos, o šiandien UPS’as pasibeldė į duris ir liepė priimti siuntinį. Pilna dėžė kažkokių kompaktų ir DVD. Jeigu dar bent vienas siuntinys ateis, rašysiu laišką. Įdomu iš kur gavo mano adresą ir vardą su pavarde.
2009-11-22, 22:55:49
Keistas sutapimas
Penktadienį vakare žiūrėjau filmą apie skinhead’us Amerikoje, kurie tiesiog garbina Hitlerį. Siaubingai nesutaria su juodaodžiais, ypač nemėgsta meksikiečių, kinų, korejiečių ir visų kitų rasių išskyrus baltuosius. Jų vakarėliuose skamba sunki muzika, kabo dideli Hitlerio plakatai, aukštinama Vokietija.
Ryte pabudęs randu siuntinį. Mano vardas ir pavardė, adresas, pašto kodas, viskas puikiai tinka. Viduje 20 ženkliukų su Vokietijos trispalve ir ereliu. Siuntėjas — Deutsche Bank AG. Nieko neužsakinėjau. O neatsiment negaliu, nes tokių dalykų man tikrai nereikia. Arba kažkas pajuokavo, arba čia kažkoks ženklas.
