Karolis Matusevičius

Atsibodo kiekvieną kartą atidarinėt dėžutes ir tikrint. Ėmiau ir sužymėjau.

Login konferencija, kaip ir blogeriai, pradėję šį konferencijų ciklą, išaugo iš vystyklų ir plečiasi vis labiau. Praeitais metais dalyviai gan skeptiškai žiūrėjo į Siemens arenos nuomą, bet patalpos buvo užpildytos. Šiais metais bilietai perkami gan vangiai, bet manau liaudies netrūks.

Login2009 nešiausi laptop’ą, bet gailėjaus, kad taip nusprendžiau, nes reikėjo tampyt sunkią kuprinę, o pats kompas nebuvo reikalingas, klausiausi pranešimų. Šiais metais šios klaidos nekartosiu ir eisiu pasisemt minčių ir žinių bei pabendraut su seniai matytais blogeriais.

Kaip ir kiekvienais metais programą susidarau prieš eidamas, nes visko paklausyti tikrai nesuspėsiu. Planas toks:

10:05 Walter De Brouwer, „One Laptop per Child Europe“ @ Omnitel scena
10:45 Alex Hunter, „Virgin“ @ Omnitel scena
11:30 Tautvydas Dagys, „Microsoft“ @ ZipFM Workshop scena
12:15 Metų interneto apdovanojimai @ Omnitel scena
12:40 Tomas Ramanauskas, agentūros „Love“ vadovas @ BMW Klubas
13:15 Paulius Rymeikis, „Nomoshiti“ vadovas @ BMW Klubas
13:40 Darius Bagdžiūnas, „Gaumina“ vadovas @ BMW Klubas
14:15 Diskusija „Tradicinė žiniasklaida naujoje interneto eroje“ @ Omnitel scena
15:05 Artūras Kokoškinas „Media-House“ @ BMW Klubas
15:30 Bernhard Mohr, „Schibsted“ viceprezidentas @ Omnitel scena
15:55 Artūras Olšauskas, „Media House“ @ BMW Klubas
16:20 Thomas Jestin, „KRDS“ įkūrėjas @ BMW Klubas

Kadangi žinau, jog tikrai neišlaikysiu griežtos tvarkos savo programoje, tai čia tik planuojama. Toks informacijos kiekis per vieną dieną labai daug kam bus per didelis. Jeigu dar neturit bilieto, vieną parduodu, nes turiu atliekamą, kreiptis el. paštu.

Autosportas yra mano didelė aistra. Ir net nesvarbu ar tai būtų ralis, ar driftas, ar slalomas, ar cross’as, ar drag’as, ar dar koks velnias kuriame adrenalini primumpuoti vairuotojai varžosi dėl milisekundžių.

Vilniuje rengiami labai įdomus ir smagūs slalom etapai. Kol nebuvo sniego, viskas vykdavo prie Lentvario IKI bazių, iškritus sniegui varžybos persikėlė į Trakus. Važiuodavau žiūrėti kiekvieną kartą. Girdit riaumojančius variklius, cypiančias padangas ir užuodžiant degančią gumą bei sankabą jausdavau malonumą, bet po truputi jis blėsdavo, kol tai tapo įprastu reginiu.

Galiausiai į galvą šovė mintis sudalyvauti pačiam. Kadangi trasa ant sniego, automobilio per daug laužyt neteks, nes, visgi, jis nėra ruoštas sportui, tai pamaniau užteks vaidint racer’į keliuose ar PC aikštelėse, reikia išmėginti save trasoje. Taigi užsiregistravau Valentino dienos slalome.

Gavau 30 starto numerį, taigi iki atėjo mano eilė važiuot, nuo trasos sniegas jau buvo išstumdytas visokių Quattro, Evolution’ų, Impreza’ų ir kitokių AWD bolidų. Gavau važiuot ant ledo. Pirmas važiavimas aišku baisiausias. Pabaigoje buvo kiek understeering’o ir sustojau prie kuoliuko, priekiniai ratai nuslydo, rankinio galios neužteko. Teko taisyt padėtį, praradau ~5 sekundes. 1:04

Antru važiavimu viskas buvo OK, tik pabijojau didint greitį, kad neišlėkt į pusnis. Važiavau gan ramiai, nedarydamas klaidų. 0:59

Trečias važiavimas buvo labai panašus, bet pračiuožiau finišą ir gavau 5s baudos. 0:59 + 0:05 = 1:04.

Kadangi renginys užsitęsė dėl daugiau nei 50 dalyvių ir dar planavau paslidinėt tą pačią dieną, tai net nelaukiau kol viską suskaičiuot ir paskelbs laimėtojus ir išvažiavau namo. Vakare rezultatai buvo paskelbti internete — 41 iš 52 bendroj įskaitoj. Tądien FWD, RWD, AWD klasių nebuvo, šventinis slalomas. Dar geriau nei tikėjaus! Ką man ten lygintis su profisionaliais ralio lenktynininkais ar sportinėm mašinom su atitinkama įranga. Bet to praktikos visiškai neturiu palyginus su ten važiavusiais.

Nemėgstu posakio „svarbu dalyvauti, o ne laimėti“, bet tikrai labai smagu.

Kitą savaitgalį rengiamas paskutinis finalinis slalomo etapas, bus atskiros klasės, dvi trasos, du važiavimai. Jeigu aplinkybės leis, planuoju vėl dalyvauti ir pasirodyti geriau nei vakar. Tuo labiau, kad bus stimulas grumtis su savo klasėje esančiais automobiliais ir vairuotojais.

Negaliu pakęst mažų nuotraukų. Kadangi daug vaizdingiau mintis pateikti moku nuotraukomis, nei žodžiu ir jau seniai besižavėdamas pbg pateikiamom nuotraukom pagaliau prisiverčiau ir aš lįst į reperiškus rūbus ir nuotraukas rodyti ne per telefono ekraną.

Taip pat rišau su kategorijom ir pereinu prie tag’ų, nors senų įrašų turbūt niekada gyvenime nesutaginsiu.

Dar apvaliau sidebar’ą ir informaciją sukėliau į page’us. Čia irgi laimingas dėl tokio žingsnio.

Komentarai turi reply funkciją.

Pastabos ir kritika laukiama komentaruose. Dovanas siųsti adresu: (kreiptis telefonu).

Šiandien turiu laisvadienį, tai nusprendžiau išsitraukti visą chemiją, susižinot ką tiksliai turiu ir ko trūksta. Visa problema tame, kad nė velnio neraukiu kas, po kiek ir kur naudojama, tuo labiau, kad vis chemija yra ne vieno ir ne dviejų dešimtmečių senumo. Bet viskas buvo laikoma švariai, sausai ir tamsiai, todėl tikiu, kad rezultatai gausis arba tokie kokie turi būt, arba dar įdomesni.

Pradžiai gerai būtų bent juostą išsiryškinti, tik reiks įsigyti bakelių ir tą device’ą su spyruokle, juostai susukt :-)

Pateikiu vaizdinę medžiagą su tuo, ką turiu, tikiuosi, kad atsiras žmonių nusimanančių ir netingės parašyti „receptus“.

Tokių purvinų maišelių tai begalės, net neįskaitau kas parašyta.

Hidrochinono irgi gal penki maišeliai.

Apačioj kairėj suplyšę maišeliai su baltu biriu turiniu be jokio pavadinimo, nenutuokiu kas ten, o ragaut irgi nebandžiau.

Labai norėjau Clarkson’o knygos ir Kalėdoms gavau. Bet lietuvišku vertimu ir dar išvertė moteris! Kas galėjo sugalvot tokią nesąmonę, kad moteris gali išversti Clarkson’ą. Ir kad išvis Clarkson’ą galima išversti. Na, bet prie kompo akių gadintis nenorėjau, tai suskaičiau ir lietuvišką variantą. Beskaitant tenka įsivaizduoti kaip Jeremy’is tai pasakytu angliškai ir tada tampa juokinga.

Facebook’e iš draugomartyno gavau komentarą, kad tikiu ką sako Clarkson’as. Juo tikėt išties neįmanoma, nes tai tiesiog fantastikos knygos. Juo reikia mėgautis, kaip muzika. Jo palyginimai ir sarkazmas — tiesiog nepakartoja.

Taigi, neštvėriau ir užsisakiau dar… 5 knygas. Visų išleistų tai jau neėmiau, bet naujausias nusipirkau. Išviso 6, bet kadangi lietuvišką „Don’t stop me now!!“ jau perskaičiau, tai tik likusias nusipirkau. Lietuvoje lietuvišku vertimu viena knyga kainuoja 20 Lt, o originalo kalba — 40 Lt. O eBay’uj jas pirkau po £1.20, £1.99 ir tik naujausią už £4.41. Naujausia tokia brangi, nes nauja ir kietu viršeliu. Sumoj penkios knygos gavosi už ~40 Lt. Originalių kaina būtų £61 (~240 Lt). Taigi sutaupiau 200 Lt. Na ir kas, kad jos naudotos, turinys nuo to nesikeičia.

Kažkada jaunystėj labai svajojau televyką apturėt. Dairiaus, skaičiavau savo mokyklinuko santaupas, bet ačiū Dievui, kad jų neužteko. Po to vis labiau traukė prie plataus kampo. Nuo tele persimečiau ant pedesetkės, kurią už studentišką kainą pirkau eBay’uj su neveikiančia diafragma. Po to dairiaus vis į platesnius ir platesnius kol susirgau žuvialige.

Ant Pentax’o fisheye’aus nei įpirksiu nei aš noriu investuot į jį. Ant Zenit’o Zenitar F2.8/16 kiek brangokas, ~£130 naujas, o jei naudotą ir ne „Buy Now!“, tai buvo galima paimti už £80. Bet irgi sudvejojau tiek mokėt (nors ir Pentax fit’as buvo).

Užtat fisheye’ų vistiek įsigyjau! Lomo Fisheye 2 irgi pagailėjau £50, bet ant Lomo Fisheye pirmo tai jau sukrapščiau £6.50 + £3 siuntimas :-) Įkaliau juostą, pafotkinau dešimtį kadrų ant draugų trumpam meetuke, ryt bandysiu damušt juostą, jei pavyks kėslai ir ryškinsim bei skanuosim. Gal net ką atspaust bus verta. Viskas su juo labai paprasta, prisuki juostą, spaudi shutter’į. Nei foksuot, nei diafragmą reguliuot, nieko. Gaila neveikia flash’as, juostą atsukt atgal reik su moneta ir kiek objektyvas aplūžęs, bet kaip už ££9.50, tai net liežuvis nesiverčia verkšlent.

Linai, nepyk dėl Vilijos, kadrų nėr nes skanuot neturiu kur, reik pririnkt juostų, tada tik žmogui duosiu perkelt į skaitmeną. Bet ten vistiek kadrų nesigavo, nes daugumoj naktį fotkinau, o diafragma su savo pričendalais, tai tik išryškinęs juostą supratau kaip elgtis reikia.

Mama paprašė, kad pervaryčiau jos mašiną, nes neišvažiuos ryte. Kadangi kiemai po tokių pūgų pravažiuojami tik Patrol’iams ir Pajero’ams, tai su FWD biški sėdau. Paprašiau kaimyno lopetos, apvaliau vieną vietą ir pravažiavimą ir įvariau mašiną. Kaip tik tuo metu išlindo kaimynas parūkyt, pamatė, kad vyksta darbas ir prisijungė. Dviese besidalindami lopeta apvalėm nemažą plotą. Per pirikūrą atsirado alaus, atsigėrėm, pailsėjom, dar padirbėjom. Tada atsirado dar alaus, o su juo ir žmonių. Nors dirbom vis dar tik dviese. Kaimynai vis rinkos ir rinkos, atsirado ir degtinės, kaimynai iš gretimų laiptinių rinkos, pasakojami anekdotai, juokas, kompanija. Dirbom vis dar dviese. Jau ir sau nusivalėm vietas (po dvi mašinas šeimoj) ir kitiem padėjom, atsirado ir antra lopeta, ir mašinas pastumdėm, ir dar alaus atsigėrėm.

Darbas vis dar vyko, bet gėrimai baigėsi. Kaip dirbom dviese, taip ir likom dviese. Visi išsivaikščiojo. Tai dviese, su krūva žiūrovų ir dviem kastuvais nusivalėm tikrai nemažą plotą kiemo ir sukasėm gan didelius kalnus. Va tokia ta lietuviška talka. Kol yra kuo gerklę vylgyt tai ir kompanijos yra, bet dirbt vistiek niekas nenori. Na bet ir pačiam dabar malonu, pravažiuot žmoniškai galima, nereik įsibėgėt, kad pasiekt išvažiavima iš kiemo.

Jau nuo vasaros kaupiuosi parašyti įrašą apie savo atostogas. Andrius kartas nuo karto baksnoja ir paragina, kad greičiau sudėliočiau mintis, bet vis neprisiruošiu. Jis taip pat važiavo panašiu maršrutu, tik keliomis dienoms anksčiau. Atėjus naujiems metams, atsirado daugiau ryžto ir juos reikia pradėti nuo darbų; ypač seniai laukiančių.

Su šeima nusprendėm vasaros atostogas praleisti šiltuose kraštuose, tačiau neskrisi lėktuvu, o važiuoti savo automobiliu, tuo labiau, kad vairuojam visi trys.

Priešpaskutinę vasaros savaitę sėdom į šešių metų senumo dyzelinį volkswageną pavadinimu Škoda Oktavia. Nusrendžiau nebebūt daiktų vergas ir pasiėmiau tik būtiniausius daiktus. Pasiėmiau tik ausinuką, knygą ir fotoaparatą (du, shame on me). Įsijungėm kelionės draugą/palydovą Bronką (TomTom), už kurį lieku skolingas Aurelijui ir nustatėm pirmu kelionės tikslu — Varšuvą.

Kadangi tėtis turi nemažą kelionių patirtį, pažįsta kelius, vietoves, pareigūnus, tai Lietuvą pervažiavau neskubėdamas, o Lenkijoj vairą perlaidau jam. Ten nebuvo ko per daug dairytis ir gaišti laiko, todėl Škodutė rinko kilometrus ne lėčiau nei 140 km/h.

Keli sustojimai Lenkijoj užkasti ir į tupyklą ir pasiekėm Čekijos sieną. Čia šiek tiek atsipūtėm, pavalgėm ir vėl sėdau už vairo aš. Čekija graži, rami, keliai tvarkyti, vairuotojai irgi. Su Škoda jautėmės kaip namie, čia jų — 7 iš 10. Apsigyvenom prie pat Austrijos sienos mažam miestelyje Mikulov. Nuo gražaus dvaro kiemelio matėsi pasienis. Centre vietinis ansamblis grojo senas Smokie dainas, barų draugas, sunkiai beeinantis pagyvenęs vyriokas bando linksminti publiką greta scenos šokdamas. Jaunimas bunda naktiniam gyvenimui, traukia senas išpoliruotas mašinas, važinėjasi po miestą. Alus skanus.  

Išvažiavom nelabai anksti, ~8 valandą mūsų laiku. Saulė labai gražiai kilo tarp Austrijos kalnų. Pravažiavus sieną iškart tapo aišku, kad esame Austrijoj. Keliai dar geresni, mašinos prabangios, miestai švarūs iki blizgesnio. Vienoje buvome labai anksti, dar niekas nedirbo. Tik šiukšlių mašinos ir šlavėjai. Apėjom tuščią miestą, užėjom į nuostabaus grožio katedrą. Kelias valandas prasitrankę sulaukėm kol vieniečiai pabudo ir atidarė kavines bei parduotuves. Nors mums labiau aktualios buvo kavinės. Išgėrėm nepaprasto skonio kavos, suvalgėm pačio nuostabiausio, skaniausio ir sočiausio obuolių pyrago pasaulyje. Nusipirkau dar kelis gabaliukus, kuriuos valgiau iki pat Kroatijos. Dabar net sutikčiau važiuoti į Vieną vien dėl pyrago. Apturėjom problemų su geografija. Kiek pasimetėm, pamiršom pasiimti Bronką kartu. Daėjo tik nufotografuoti gatvės pavadinimą, tai bandėm su taksistais išsiaiškinti kur čia ta gatvė. Savotiška pramoga.

Sekanti stotelė — Kroatijos nacionalinis parkas — Plitvička Jezera (Plitvicos ežerai). Tai ežerai, kurie krenta krokliais vienas į kitą. Nepaprastas grožis, nepaprastas švarumas, žuvys dydžio kaip koja, nebaikščios, žvejot draudžiama, maudytis draudžiama. Laiptukų daug, maršrutai ilgi. Pasirinkę trumpiausią užtrukom tris valandas ir kojų nebejautėm, bet patiko labai.        Kadangi buvom nusikalę, reikėjo susirasti kur nakvosim. Miestelių galybė, norisi nakvoti tolimiausiam, kad kitą dieną kuo mažesnis atstumas liktų, kainos krenta vis labiau, nesustojam važiuoti. Staiga viskas baigiasi, tik kalnai ir kelias. Važiuojam toliau, negrįši gi, turim rasti dar. Užsidegė kuro lemputė, mes dar judam į priekį. Kolonėlė už 70km. Pavažiavę dar kelis kilometrus nusprendėm apsisukti ir grįžti. Grįžom kelius miestelius atgal, užsipylėm kuro, ir paskutinam miestely susiradom mielą bobulytę, kuri mus ir priėmė. Susikalbėjom maišyta rusų ir lenkų kalba. Pavaišino Slivovica, kuri buvo nepaprasto skonio, gradusų turėjo per pusšimtį, bet jausmas lyg gerti sultis. Nepardavė — „slyvki padojot, netu bolš“. Pabudom su nuostabiu vaizdu: rūkas, kalnai, saulė, drėgmė. Ganėtinai brangi kiaušinienė tuščioje kavinėja su dviem mielais šuniukais ir rusiškai kalbančia padavėja bei vilkiką remontuojančiu pilvotu vairuotoju.

Iki paskutinio taško — Pisak, važiavom palei pakrantę, vaizdas nepakartojamas, karštis žudantis. Miestukas išsidėstęs nuožulniai nuo kalno. Serpantinais į apačią. Vietiniai negalėjo pasakyti kur mums reikalingas namas (pagal adresą), tačiau paštininkas, paprašęs palaukt kol išmėtys laiškus, palydėjo su savo motopirka. Labai malonūs žmonės Kroatai. Priėmė, pavaišino kava su slivovica, paskolino pinigų kol išsikeisim Eurus, papasakojo įdomių dalykų. Gavom trijų kambarių namuką/būtą su visais patogumais, saulė nespigina į langus, virš mūsų neįrengtas dar vienas butas, kurio balkonas atsiveria į jūrą, jis priklausė mums, ten ir vakarojom. Žadėjo delfinus rytais, tačiau nepasirodė bjaurybės.

Iki pliažo — 198 laiptukai. Jūra — 27°C, oras — ~39°C. Žmonių pliaže nedaug, aplink kalnai. Rojus žemėj. Grįžus namo — dušas prie durų, apsiprausi, tada tik užeini namo. Pasaka. Prie dušo auga figos.

Taip gyvenom penkias dienas, tik kelias paaukojom pliažui, likusias keliavom po aplinkinias vietas. Didžiausi lūkščiai buvo skirti Dubrovnikui, bet nuvylė. Žmonių begalės, karštis dar didenis, ką pamatyti nelabai yra. Bet nesigailiu, kad važiavom kelis šimtus kilometrų į vieną pusę. Įspūdžių pakako ir pakeliui.  

Vienam mieste pastatėm mašiną prie gatvės ala mūsų Palangos Basanavičiaus gatvė. Mašinų stovi, ženklų lyg nesimatė, pastatėm ir išėjom. Kol žiūrinėjom visokius niekučius ir fotografavomęs, atsisukęs pamačiau, kad ore kabo kažkur matyta Škoda. Bebėgdamas susiprotėjau, kad krabas užėkęls mašiną jau nuvežinėja. Jokių kontaktų nepaliko, nei adreso nei tel. nr., nei žmogaus, nieko. Kol 20 minučių policijai paskambinęs bandžiau aiškintis kas nutiko ir kur aš esu, jau atvažiavo tie patys herojai ir pasakė kur galim rasti mašiną. Galvojom, kad gavom tikslų adresą, o pasirodo jų kooardinatės tai tik rajono pavadinimas, kuris dydžio sulyg pilaite. Namų tankumas taip pat. Vietiniai angliškai kalba sunkiai. Įsėdom į autobusą, bilietėlis vienam žmogui — 10 Lt. Tai jau nusiteikėm baudą sumokėt atsakančią. 15 min. laukėm kol vietininis meistras baigs kalbėti telefonu, tada jis švaria anglų kalba išaiškino kur galim rasti mašiną. Radom. Nebūtumėm lietuviai, pakėlėm vėją, apstaugėm, kad nepaliko kontaktų, prikūrėm istorijų, kad žmogus išsisuko koją, reikėjo arti privažiuoti, nematėm ženklo, pinigų neturim. Tai policininkė baudą atleido, tik teko atlyginti vežėjams darbą ir kurą — €50. Kapeikos palyginus su tuo, ką įsivaizdavom pagal bilietuko kainas.

Atgal grįžom kiek kitokiu maršrutu. Planavom nakvoti prie Balatono, bet nusprendėm, kad jau norim namo. Kelioms valandom užsukom į Budapeštą (apie šį miestą galit paskaityt Andriaus BLOGe) ir nudūmėm namo.

Turiu bjaurią savybę, noriu papasakoti kuo daugiau ir smulkiau, bet pradedu save varžyti dėl įrašo dydžio ir gaunasi jovalas. Tai stipriai nepykit, jei gavos kiek nerišlu ar netolygiai išdėstyta informacija.

Nu ok, ir pagrindiniai vaditeliai Slovakijos fone:

Per pastarąsias dvi dienas pežiūrėjau tris filmus, ar klipus, kaip čia geriau pavadinti. Du iš jų buvo 1:16 minučių, ir vienas 0:37. Visi trys prie ekrano prikaustė taip, kad net pamiršau kur esu ir žiūrėjau įsitempęs. Trumpai apie visus tris… Pradėsim gal nuo trumpiausio:

Wagenwerks

Čia susižavės daugiau auto klasikos gerbėjai ir gan savito autotuning skonio turėtojai. Klipas nebylus, tik ypatingai geras soundtrack’as ir 37 minutės video medžiagos iš Austrijoje vykusio VW ir Audi susitikimo. Verta žiūrėti vien dėl nepaprasto grožio VW Golf mk1 eksliuzyvų. Dabar siunčiuos dar kelis jų DVD.

In Deep. The skiing experience

Filmas megėjiškas, nors filmuotas ir su prof. kameromis. Apie tris vaikinus kurie ilgai svajojo ir pagaliau išvyko slidinėji į Alaską. Ne šiaip sau slidinėti, bet parirti nepaprastą dozę adrenalino. Keliasi su straigtasparniu į svaiginantį aukštį ir leidžiasi nuo pačios viršukalnės neparuoštais ir nepračiuožinėtais keliais ir viršūnėmis.

Top Gear: Bolivia special

Taip, tai vakar dienos Top Gear serija. Ši serija nebuvo skirta auto mylėtojams ar Clakson’o gerbėjams. Manau ją įdomu būtų žiūrėti ir nemėgstantiems Top Gear. Tai daugiau trumpas nuotykių filmas. Nors ir ne viskas buvo realu, bet žiūrėti kaip sekėsi važiuoti su senais džipais per Pietų Amerikos džiungles, dykumas, kalnynus, vietos miestelius, juos taisyti ar tobulinti pakeliui ir pyktis dėl nesekmių.