Karolis Matusevičius

Prieš kelias savaites lankiausi vidurio Vokietijoj. Žemojoj Saksonijoj — Hanoveryje. Paskutinį kartą šioj šaly lankiausi lygiai prieš dešimt metų. Pyplys dar buvau visai. O ir laiko nelabai daug praleidau čia, vos aštuonias valandas Berlyne. Bet tiek užteko, kad ši šalis kažkuo mane pakerėtų.

Nežinau kas man taip buvo susukę galvą, bet po šio vizito viskas apsivertė beveik aukštyn kojom. Tiksliau ne viskas apsivertė, o tik mano požiūris. Na, bet apie viską nuo pradžių.

Vos kirtus Lenkijos – Vokietijos sieną aplinka ir žmonių elgesys pasikeitė radikaliai. Kaip jau supratot — važiavom automobiliu. Lenkijoj turėjom labiau patyrusių vairuotojų, todėl savo nagų nekišau, bet Vokietijos autobahn’ais teko pavažiuot. Aš pripratęs prie Lietuviškos kultūros keliuose, kai dažniau tenka lenkti per pirmą juostą. Čia viskas griežtai ir kultūringai: trijų juostų kelias, pirmąja važiuoja sunkvežimiai, antrąja lengvosios, o trečioji tik lenkimui. Abejoju ar Lietuvoje kada nors taip bus… Jau nekalbant apie miestą, bent jau greitkeliuose.

Parduotuvės čia dirba tik iki 20 valandos. Reikėjo kelių dienų priprasti prie to. Šeštadienį visi dirba tik pusę dienos, o sekmadienį dirba tik degalinės ir visokie ala mūsų Coffee Inn’ai. Savaitgaliais miestas tuščias, autobahn’uose ir aplinkeliuose grūstys. Pasinaudojęs ta proga išvažiavau apžiūrėti miesto centro. Tiesą sakant net nelabai ir supratau kur ten tas centras. Keli parkai, alėja su prekybos centrais, kelios bažnyčios ir viskas. Kur betrauktum, po kelių kvartalų prasideda gyvenamieji namai ir kelio ženklai su nuorodom į centrą.

Penktadienį vakare prie Autowasche eilės. Degalinėse, visokiose aikštelėse renkasi tiuninguotos, senovinės mašinos. Kabrioletai, customworkz’ai ir t.t. Yra į ką akis paganyti. Naiviai tikėjausi sau rasti nusipirkti kokį VW Golf mk1 cabrio. Bet vokiečiai jau patys suprato kokį turtą turi ir niekas tokių dalykų neparduoda. O jei parduoda — į kainą geriau nežiūrėti, silpna darosi. Beje, absoliučiai visos mašinos idealiai švarios. Nesvarbu ar tai valdiškas van’as, ar senas passat’as ar naujas scirocco. Jeigu važiuoja neplauta mašina — arba lietuviški numeriai arba lenkiški.

Visas dvi savaites buvo nežmoniškai karšta. Rekordą užfiksavom +39.5ºC, kai temperatūra vakarop nukrisdavo iki +33ºC, jausdavomės kaip rudenį. Kadangi gyvenom užmiesty, turėjom gan aršių kambariokių — musių. Todėl naktim negalėdavom atsidaryti langų, baisiai įkyrios, bjauarybės. Ryte žadindavo. Todėl tekdavo miegot beveik uždarytais langais.

Hanoveris man pasirodė labai rusiškas miestas. Labai daug rusų čia gyvena. Jeigu sustoja mašina, kurios valstybiniai numeriai yra vienodi skaičiai, išlipęs vairuotojas tikrai kalbės rusiškai. Miestas pagal plotą dvigubai mažesnis už Vilnių, bet turi lygiai tiek pat gyventojų. Ko tikrai nepasakyčiau. T.y. miestas atrodė gan didelis, o gyventojų tankis buvo gan mažas. Galbūt dėl to, kad atostogų metas.

Iš serijos „aceik pa tyltu, tau nieka nybus“ Hanoveris turi „FIX PUNKT“. Tam tikrom valandom renkasi visokie *manai. Alkoholikams duoda išgert, narkomanams po lengvą dozę. Snukeliai ne patys dailiausi renkasi ten. O fikspunktas tikrai po tiltu…

Dviratininkai čia turi daug daugiau teisių nei vairuotojai ar pestieji. Čia jų daug, turi savo takus visur, savo šviesaforus ir jų kelias pagrindinis. Sukant į kiemą reikia dairytis ar neatvažiuoja dviratininkas, nes jis net nesivargins stabdyti vien dėl to, kad galbūt jo nemato.

Žmonės Vokietijoj gyvena pagal taisykles. Kaip robotukai. Bent jau tokį įspūdį susidariau per tas kelias savaites. Gan nuobodu, pilka. Bet, manau, tipiškai vokiška.

All in all, gyventi čia nenorėčiau, aplankyti smagu.

Žeimenos upė yra to što doktor pripisal beginneriams. Absoliuti ramuma, plati, visiškai nesrauni, kliūčių beveik jokių. Čiainikams pats tas.

Dievinu aktyvų poilsį. Turbūt dėl to norėjosi jau iškart, dar nemokant žmoniškai plaukt, daugiau adrenalino. Bet šios trys dienos buvo visiškas relaksas. Į stovyklavietę atvažiavom iš vakaro, pasimaudėm, pavakarojom prie laužo, atsifiltravom daiktus ir migt. Ryte ant laužo užviręs vanduo, kava, sumuštiniai ir visokios food preparingo magijos. Kas kaip moka, tas taip susikonstruoja sumuštinį.

Su mašinom pervažiavom į gretimą kaimelį. Pas baidarių savininkus kieme paliekam mašinas, kraunam manatkes į baidares. Tik tas, kurių reikės kelionės metu. Snack’ai, viskas, kas skysta. Dega ir nedega. Kepurė, maikė ir plavkės. Kompanija mūsų nemaža, baidarės aštuonius. Po du vienoj. Oras daugiau nei geras, vanduo ir švarus ir šiltas. Stojam vos ne kiekvienam krante, prie skardžių, pležiukuose. Maudomės, valgom. Pirmą dieną turbūt daugiau laiko praleidom vandeny, negu baidarėj. Vienas irkluoja, kitas aplink plaukioja, arba užsikabinęs tempiasi vandeniu. Kol buvom vikrūs ir stiprūs, irklavom.

Vakarop pradėjo niauktis, užlijo. Šitas tai labai nepatiko. Permirko rankšluostis, pamečiau šortus, sušlapo maistas. Pririparkavom ant nedidelio šlaito, gražioj vietoj. Jau vakare pradėjo kilti rūkas. Užsikūrėm laužą, išsivirėm du didelius katilus šiupinio. Du kukai, du skoniai. Turėjom privažiuojantį transportą su šmutkėm, tai gyvenom gan prabangiai.

Nusispjaut, kad niekas neišdžiuvo. Miegojau kokias šešias valandas, užtenka per akis. Po nemažo krūvio skauda pirštus ir mentis. Naują dieną visi tingim. Nuo grupės atsilikom kokiom 45 minutėm. Irklavo tas, kuris pirmas pasidavė artėjančiom nendrėm posuky. Priešingu atveju – judam su srovė kojas susikrovę.

Žiauriai sukandžiojo įvairaus sparno gyviai. Uodų beveik nemačiau, bet visokių nago dydžio musių ir velniai žino ko, per kis. Vėliau jau net nekreipiau dėmesio, daugiau energijos kainuodavo vaikyti, nei kasytis. Kelionę užbaigėm po Švenčionėlių tiltu. Nepervargę, bet energija per kraštus irgi neplūdo.

Pasiilgęs buvau laukinio gyvenimo. Tris paras basikom ir beveik nuolat šlapias. Visas maistas tik nuo laužo arba sausas davinys. Turėtų būti gerų kadrų iš fisheye’aus. Bet su mano juostiniais tempais pamatysit turbūt tik žiemą.

Nuo Šakališkės (start) iki Švenčionėlių (finito) praslinkom ~29 km. Skaitau žmoniškas atstumas. Lengviausias, trumpiausias. Gamta labai graži. Pirmą dieną beveik vien mišku, antrą – laukais. Kelionė daugiau nei užskaityta. Jei bus galimybė, būtinai plauksiu dar ir dar. Tik dabar viską išgyvenęs savo užpakaliu, o ne ausim, kitaip pergalvosiu daiktų list’ą.

Knygos nėra ta sritis, dėl kurios alpčiau ir aukočiau kitus užsiėmimus. Knyga nebent kartais užima laiko duobes, kuomet nėra ką veikti, arba tiesiog tingiu veikti ką nors kitką.

Prieš metus pradėjau skaityti lietuvio Zigmo Stankaus savotišką dienoraštį „Kaip tampama albinosais?“. Knyga apie Sovietų sąjungos armiją. Apie karą Afganistane. Kariuomenės vidinį gyvenimą, kareivių mintis, vadų elgesį, priimtas normas ir nerašytas taisykles, auklėjimą, smegenų plovimą, treniruotes, girtuokliavimus, elgesį išvažiavus į kalnus kariaut, elgesį grįžus atgal į kareivines. Apie pastumdelius pirmamečius, apie dembelius, „šystakus“ – „čmo“ ir visus likusius oficialius ir neoficialus statusus, pagarbą, išdidumą ir neapykantą.

Autorius rašo beveik be cenzūros, nes tokie ir buvo tie du metai kariuomenėje. Esu per jaunas, kad visiškai suprasčiau ką tai reiškia, neteko tarnauti. To ragavusiems manau bus įdomu prisiminti. Jaunesniems — susipažinti. Gal net kažko išmokt būtų galima…

Kaip jau minėjau, pradėjau praeitais metais, bet grįžęs iš atostogų numečiau. Pabaigiau tik vakar ir vėl prisiminiau visas istorijas. Rekomenduoju ir pridedu atsitiktinę ištrauką iš knygos:

Po tiek daug išgerti buvome atpratę. Girtėjame ir visas ilgai kauptas apmaudas ima veržtis lauk. „Kaptiorkė“ pasidaro per ankšta, kad visas apmaudas sutilptų, o Kolia, nors ir geras vyras, bet jis tik vienas. O norėjosi išsilieti bent jau miniai. Ir mudu su Ptica einame „mušti šlangų“ su nuostata: „Mes ten po kalnus lakstėm, o jie čia „čašmą“ rijo ir mergas piso“. Nulingavome prie miegančios kuopos. Eidami nusprendėme – mušim tik „senius“, „jauni“ niekuo dėti. Jiems tarnyba tik prasideda, didelė tikimybė atsidurti Afgane ir iš ten negrįžti. „Seniai“ – kas kita. Ir nuėję į bendrą skyrių du puspročiai suriko: „Šaukimas 1980 m. spalis ir 1981 m. balandis! Stot!“. Šie pašoko iš lovų, o mes ėjome iš eilės prie gulinčiųjų ir pakėlę juos daužėme klausdami: „Kiek pratarnavai?“. Kareivukas sako: „Pusantrų metų“. Mudu tariam: „Mes po pusantrų atpisom Afgane“. Ir daužom. Jie krenta, keliasi, vėl nuo smūgių krenta ir jokio pasipriešinimo. Vienus mušam, kiti gulėdami laukia savo eilės. Ir nei vieno smūgio atgal, o juk jų apie keturiasdešimt ir smūgius priima kaip pelnytą bausmę. Kruvinomis nuo smūgiavimo galvomis, kaktomis, nudaužytais, išmuštais sąnariais su Ptica pagaliau aprimome ir dar bjauriau pasijutome.

Knygą galima nemokamai atsisiųsti iš manoknyga.lt

Yra ir tęsinys — „Miražas“. Iš aprašymo pasirodė, kad nebus geresnė, ar bent jau tokia pat įdomi.

Kadangi universitete sesija jau į pabaigą, kompo darbui nebereikės, o OS perinstall’iuot jau seniai laikas tai nusprendžiau, dar kartą (po kokių triju metų) isirašyti Linux’ą. Kadangi pingvinų pasaulyje esu visiškai žalias, tai rinkausi most user friendly — Linux Mint. Turiu pasakyti, kad Linux’u naudotis jau tikrai gali bet kuris.

Nors įsileisti manęs taip lengvai nenorėjo iškart. Turėjau problemų su WiFi. Teko jungtis su laidu prie router’io, atsisiųsti WiFi driverius. Bet, kaip supratau, čia labai išskirtinais atvejais šitas dalykas pasireiškia. Instaliavo tuoj pat, veikia iškart. Visi kiti driver’iai parsisiuntė patys arba buvo jau viduje. Dedu labai didelį pliusą už tai, kad galima naršyti internete kol OS instaliuojasi į kompiuterį. Įrašant Windows tenka galvotis kitos veiklos pusvalandžiui.

Programos įsirašo taip pat labai paprastai. Dar vienas pliusas už tai, kad jas galima tiesiai iš tinklapių įrašinėt, nebūtina kažkur atsisiųsti į kompiuterį. Arba galima atsidaryti tokį „Control center“, kuris turi paiešką ir ten galima susiradus programą įdiegti.

Daugelį pamėgtų programų Win aplinkoj radau ir Linux’e, tačiau jos dar BETA versijoj arba tiesiog gan stipriai atsilieka nuo Windows versijų. Tas šiek tiek erzina. Taip pat negaliu gyvent be Photoshop’o ir IrfanView. Alternatyvų pamėgtoms programoms tikrai yra, tačiau vėlgi — reikia bandyti jų begalę, kol rasi patinkančią.

Sistema veikia tikrai daug greičiau, ventiliatorius beveik niekad neįsijungia, kai tuo tarpu Windows jis beveik niekad neišsijungia.

Niekaip negalėjau rasti tinkamo pelės jautrumo. Erzino juntama akseleracija, nors ir buvo visiškai išjungta. Pelė buvo smarkiai per jautri, nors ir nustatytas minimumas. Visa laimė, kad turiu reguliatorių ant pačios pelės. Neveikia mano pamėgti Alt+**** trumpiniai. Tikiu, kad viskas nustatoma per terminal’ą. Bet neturiu kantrybės viso to mokintis ir Google’int.

Linux’e vis dar jaučiuosi kaip svečiuose, šis vienos dienos vizitas taip pat buvo kaip kaip ekskursija. Šiandien grįžau prie Windows 7. Likau patenkintas esama situacija, nes praeiti vizitai buvo kur kas liūdnesni. Gyventi galima, bet nematau prasmės kanktintis, tai vis dar ne man.

Garage bash — savotiškas vienadienis turgelis, kur autožmogai išpardavinėja nereikalingą autostuff’ą iš garažų. Šiandien toks įvyko pirmą kartą Vilniuje. Taip pat buvo ir autoparoda ir šiaip visokių įdomių dalykų. Kas savo mašiną su aerozoliniais dažais paišė, kad airbag’us sprogdino, kas dar kokį velnią sugalvojęs veikė. Detalių prisižiūrėjau, kurias tik paveiksliuke matęs buvau. Pirko žmonės nemažai, net stebėjaus, maniau mažesnė prekyba bus.

Nusipirkau ir aš kelis niekučius iš Sticky, kabinsiu abu vieną šalia kito :-)

Pateikiu kelis vaizdinius atvaizdus iš savo muiluoto fotiko. Kokybiškesnius ir gražesnius iš VAZZ’o rasit per4m forume.

Laukiu siuntinio jau daugiau nei pusę mėnesio, ryškiai veluoja. Pašto dėžutėj pranešimų apie siuntinį negavau, tai šiandien prisiruošiau paskambint į paštą. Padiktavau mergaite adresą ir pavardę, pasakė, kad jau seniai pristatyta ir net pakartotinis pranešimas išsiųstas.

Nuvažiavęs į paštą pakartojau adresą ir pasakiau, kad turi būt jau atėjęs siuntinys. Pranaršė ji ten kažkokius tai sąrašus ir dar kartą pasitikslino adreso. Tada išpūtus akis manęs klausia: „tai gal siunta, o ne siuntinys?!“. Nu nežinau aš kaip ten juos vadina pašte. Patikslinau jai, kad paketo laukiu, rankom pasistengiau vaizdžiai nurodyt kokio dydžio turėtų būti. „Nu tai siunta čia yra, o ne siuntinys!“.

Čia tik aš studentas beraštis, nežinau tokių dalykų?

Prieš kokį mėnesį didis Lietuvos twitter padangės spammer’is Karolis Pocius pasiskelbė, kad įsigijo (o gal dar tik planavo) naują telefoną — HTC Desire. Pamatęs tuoj pat parašiau el. laišką iškėlęs klausimą kur planuoja dėti savo senąjį HTC G1. Telefono keisti neplanavau, bet, pamaniau, kadangi Karolis savo nebenaudojamus daiktus atiduoda labai pigiai, tai bus puiki proga atsinaujinti. Deja, teko nusivilti, nes buvau ne pirmas eilėje.

Na nepasisekė, tai nepasisekė, bet kažkodėl vistiek labai užsimaniau smartphone’o. O dar tas niekšas pasiūlė paieškoti eBay’uj, neva pigiai juos stumdo. Būčiau gal net neišleidęs pinigų, bet tai jau užkabino nejuokais. Pervertę kelis puslapius radom porą neblogų pasiūlymų. Kaip taisyklė, visi HTC pardavėjai shippino tik į UK. Taigi Karolis automatiškai įgijo paštininko statusą (vėl).

Laimėjus aukcioną (kažkas ~ £106, jei gerai pamenu) jau knietėjo susirinkti additional stuff’ą, kad atkeliavus telefonui iškart pradėt naudotis. Taigi nusipirkom unlock code’ą (buvo pririštas prie T-Mobile). Po kelių dienų gaunu el. laišką, kuris skambėjo maždaug taip: „atrodo, kad kelis kartus ant žemės specialiai buvo nutėkštas“, nors descriptione buvo parašyta „purely cosmetic“. Pinigai sumokėti buvo tiesiogiai per PayPal (be eBay šaukimo), dėl kažkokių tai priežasčių (čia jau Karolis žaidė su teisiniais dalykais, nelabai net tiksliai pamenu dėl ko ten taip buvo), todėl išsigandom dėl galimo grąžinimo atmetimo, tačiau pardavėjas sutiko priimti prekę atgal ir grąžinti pinigus po kelių savaičių. Unlock code’as liko mums, pardavėjui ji nereikėjo. Už siuntimą atgal taip pat iš mūsų pusės sumokėt reikia.

Neišdegus planui nusipirkti G1, pagalvojau, kad gal geriau skirti šiek tiek daugiau pinigų, bet turėti naujesnį ir geresnį daiktą, o ne pirkti jau kelių metų senumo modelį. Taip pat pagalvojau, kad fizinė klaviatūra man visai nereikalinga, kai yra touchscreen’as, permečiau galimus variantus HTC list’e, tada pasitikslinau kainas eBay ir išsirinkau HTC Hero. Kelias dienas stebėdamas kainas aptikau neblogą pasiūlymą — HTC Hero pririštas prie Orange, standartinė komplektacija, mint condition (čia jau esu pasimokęs, tai nelabai norėjau tikėt), naudotas tik kelis mėnesius, kaina ~£80. Parašiau iškart Karoliui, kad peržiūrėtų skelbimą, gavęs palaiminimą liepiau bidint £186. Pats negalėjau atsistebėt, nes aukščiausias konkurento pasiūlymas buvo £183 ir baigėsi laikas. Labai gerai pataikiau.

Atsiuntus telefoną Karoliui, nuramino mane, kad būklė tikrai „mėtinė“, tvirčiau supakavo, įdėjo užsakytą dėklą ir išsiuntė į Lietuvą. Viskas vyko per Šv. Velykas, todėl kiek užtruko siuntimas dėl nedarbo dienų. Gavęs pranešimą, kad pašte jau yra mano siuntinys iškart nuskuodžiau atsiimti, kaip tik tą dieną buvau nusipirkęs el. lizdo jungtuką UK –> EU. Kadangi telefonas buvo užrakintas, savo SIM kortelės negalėjau įsidėti, tai teko pasitenkinti esamom programom bei WiFi naršymu.

Įrašas jau ir taip labai ilgas, tai pratęsimo apie HTC Hero atrišimą bei įspūdžių/apžvalgos laukit artimiausiu metu.

Šita konferencija buvo turbūt pati geriausia iš visų buvusių. Jei kas nors ėjo tik dėl informacijos, tai galėjo ir nemokėt pinigų. Iš visų sufilmuotų, sufotografuotų ir aprašytų medijų galima sudėti vieną didelį filmą ir nebūsit nieko praleidę (kas buvo neįmanoma būnant Login’e). Daug darbininkų visą konferenciją prasėdėjo su laptopais ant kelių ir klausė muzikos, chattino, rašė tekstus Word’e, game’ino ir t.t. Tai kokio velnio ten išvis tada eiti? Na bet iš mano pusės buvo daugiau nei OK.

Pateikiu trumpą vaizdinę išklotinę darytą su pigiu objektyvu.

Atsibodo kiekvieną kartą atidarinėt dėžutes ir tikrint. Ėmiau ir sužymėjau.

Login konferencija, kaip ir blogeriai, pradėję šį konferencijų ciklą, išaugo iš vystyklų ir plečiasi vis labiau. Praeitais metais dalyviai gan skeptiškai žiūrėjo į Siemens arenos nuomą, bet patalpos buvo užpildytos. Šiais metais bilietai perkami gan vangiai, bet manau liaudies netrūks.

Login2009 nešiausi laptop’ą, bet gailėjaus, kad taip nusprendžiau, nes reikėjo tampyt sunkią kuprinę, o pats kompas nebuvo reikalingas, klausiausi pranešimų. Šiais metais šios klaidos nekartosiu ir eisiu pasisemt minčių ir žinių bei pabendraut su seniai matytais blogeriais.

Kaip ir kiekvienais metais programą susidarau prieš eidamas, nes visko paklausyti tikrai nesuspėsiu. Planas toks:

10:05 Walter De Brouwer, „One Laptop per Child Europe“ @ Omnitel scena
10:45 Alex Hunter, „Virgin“ @ Omnitel scena
11:30 Tautvydas Dagys, „Microsoft“ @ ZipFM Workshop scena
12:15 Metų interneto apdovanojimai @ Omnitel scena
12:40 Tomas Ramanauskas, agentūros „Love“ vadovas @ BMW Klubas
13:15 Paulius Rymeikis, „Nomoshiti“ vadovas @ BMW Klubas
13:40 Darius Bagdžiūnas, „Gaumina“ vadovas @ BMW Klubas
14:15 Diskusija „Tradicinė žiniasklaida naujoje interneto eroje“ @ Omnitel scena
15:05 Artūras Kokoškinas „Media-House“ @ BMW Klubas
15:30 Bernhard Mohr, „Schibsted“ viceprezidentas @ Omnitel scena
15:55 Artūras Olšauskas, „Media House“ @ BMW Klubas
16:20 Thomas Jestin, „KRDS“ įkūrėjas @ BMW Klubas

Kadangi žinau, jog tikrai neišlaikysiu griežtos tvarkos savo programoje, tai čia tik planuojama. Toks informacijos kiekis per vieną dieną labai daug kam bus per didelis. Jeigu dar neturit bilieto, vieną parduodu, nes turiu atliekamą, kreiptis el. paštu.