Kaip sekmadienis savaitę gelbėjo
Slogi kokia tais savaitė buvo. Viskas ėjo, bet sviesto nebuvo… Keista, kad toks geras sekmadienis. Mano sekmadiniai depresuoti būna dažniausiai.
Šian brangi man diena, ne tik įvykiais, bet ir reikšme. Ypač reikšme.
Vien sniegas ryte privertė atplėšt akis ir pralaužt depresovą sekmadieninę nuotaiką. Aptvarkyti auto-cleanliness reikalai. Apturėtas ultraturbo GOSPEL koncertas, su pačiu optimaliausiu žmonių skaičium, nuostabiais balsais ir virpulį keliančia melodija.
Nuolatinis snigimas, kelių cm sniego sluoksnis ant kelio, galiniai varantys ratai ir nuožulnūs posūkiai. Žinot tą jausmą, kai norisi dar, ir dar, ir dar, ir dar, ir dar kelis kartus. Pas Rūtą ir namo važiavau tolimiausiu ir labiausiai vingiuotu keliu. [Stop karui keliuose!]
Dar žiauriai gerai yra tie vaisiniai batoneliai aplieti baltu šokoladu (ar koks ten velnias). Su vyšnionimis ir obolais pačiausi. Baltoj pakuotėj tokioj. Juoda arbata. Smarkus juokas dėl kiekvienos smulkmenos. Tokie dalykai verčia džiaugtis gyvenimu.
Dieną vainikuoja mano mylimiausia laida, ne itin skanūs čipsai ir Laisvalaikio interviu (skaitykit trečiadienį (turbūt)).
Myliu žiemą.
Myliu ir aš žiemą! Dievaži atsikėliau, pamačiau, kad balta kur dairais ir iškart nuotaika pakilo :) O su mašina irgi skersas iš kiemo išlėkiau.. Nu gi reikia kažkaip pasipratint prie naujos kelio dangos :)