Karolis Matusevičius

Matėm daug reklamos, matėm daug vaizdo klipų, paskutėm dienom pasirodė ir Kasteto bei Svaro vaizdo pristatymai, subtilūs kvietimai grįžti į mokyklas, paklausyti repo. Kadangi aš pats dievinu Sindikatą, nespjaunu į MC Messiah ir kitus lietuviškos, šio muzikos žanro, atlikėjus, gavau kvietimą iš draugų eiti kartu, tai kaip gi praleisti tokį nuostabų renginį.

Nuotaika, emocijos, energija buvo tobula. Nuo 22 valandos Ground Zero loftuose pradėję rinktis žmonės buvo nusiteikę pašėlti. Nesutikau nei vieno pikto, agresyvaus ar neblaivaus žmogaus. Kadangi veluoti yra madinga, kadangi patalpoj, programos pradžios valandą, buvo vos keliolika žmonių, tai savaime suprantama, kad renginys nebus pradėtas iškart. Nors Manfredas publiką šildė nuo pat pradžių.

Praėjus pusvalandžiui jau naiviai dairėmės į laikrodžius, gal jau tuoj tuoj. Bet taip pradėjo dar vienas pusvalandis, ir dar vienas. Prieš vidurnaktį jau ir pats Manfredas pradėjo dairytis į laikrodį, rašyti sms’us, žvalgytis atgal, ar jau neateina atlikėjai.

Kelioms minutėms po dvyliktos staiga viskas užgeso. Publika rėkia, organizatoriai laksto ir niekas nieko nežino. Atsakingi asmenys aiškino, kad tuoj viskas bus sutvarkyta, perjungs prie kitos skydinės ir viskas prasidės. Bet pažadai vis buvo atideliojami 15, 20, 10, 12 minučių, kol po geros valandos jau publika tapo pikta, grūdosi prie durų, prašė atiduoti pinigus. Daliai pavyko juos atgauti, po to kasininkas kažkur dingo, elektros vis dar nebuvo, darėsi vis labiau šalta (patalpa apleista, buvo įjungtas šildytuvas), žmonės lauke laukė eilėj po kelias valandas, kad čia patekt, o patekę dar kelias valandas laukė, kol atgaus pinigus.

Per pykčius, šaltį ir susigrūdimus šiaip ne taip atgavom savo pinigus ir dingom. Tuo metu jau lyg buvo pradėję kažkas vykti, atsirado kažkokia raudona šviesa, lyg ir silpna muzika pasigirdo, bet nuotaikos buvo sugadintos visiškai.

Tiek laukta, tiek svajota ir taip nuvilta. Apmaudu. Gal atsiras žmonių, kurie išbuvo iki galo ir papasakos kaip viskas baigėsi?

Tęsiam temą „kai lauke šalta“…

Šeštadienį vėl gavau lapuką, kad man atsiųstas siuntinys. Kadangi po skandalo pašte nebededa siuntinių į pašto dėžutę, tai teko ištaikyt laiko nuvažiuot į paštą, o tai padariau tik šiandien. Galvojau vėl kokios nacistinės simbolikos gausiu, nors siuntinys iš Anglijos, o ne Vokietijos. Tačiau labai maloniai apsirikau.

Šį kartą turinys buvo OMG koks nesveikai nuostabus! Some say he wears the helment even while he sleeps or traveling in the envelope to Lithuania. All I know — his name is Stig! Būtų malonu sužinot kas ir už ką čia mane taip nudžiugino.

Atnaujinta: niekšas Karolis taip prisidirbo ir sėdi, tyli, nieko nesako. :-) Ačiū!!

Prieš kelias dienas buvo ženkliukai iš Vokietijos, o šiandien UPS’as pasibeldė į duris ir liepė priimti siuntinį. Pilna dėžė kažkokių kompaktų ir DVD. Jeigu dar bent vienas siuntinys ateis, rašysiu laišką. Įdomu iš kur gavo mano adresą ir vardą su pavarde.

Penktadienį vakare žiūrėjau filmą apie skinhead’us Amerikoje, kurie tiesiog garbina Hitlerį. Siaubingai nesutaria su juodaodžiais, ypač nemėgsta meksikiečių, kinų, korejiečių ir visų kitų rasių išskyrus baltuosius. Jų vakarėliuose skamba sunki muzika, kabo dideli Hitlerio plakatai, aukštinama Vokietija.

Ryte pabudęs randu siuntinį. Mano vardas ir pavardė, adresas, pašto kodas, viskas puikiai tinka. Viduje 20 ženkliukų su Vokietijos trispalve ir ereliu. Siuntėjas — Deutsche Bank AG. Nieko neužsakinėjau. O neatsiment negaliu, nes tokių dalykų man tikrai nereikia. Arba kažkas pajuokavo, arba čia kažkoks ženklas.

Su sąlyga, kad šį rudenį savo socialinį statusą pakeičiau į „Studentas“, mano nuvažiuojamas maršrutas pailgėjo ~5 kartus. O su sąlyga, kad mano maršrutas taip smarkiai pailgėjo, mano BMW pradėjo skųstis. Skundžiasi alkiu. O prisiminus mano socialinį statusą tampa aišku, kad BMW su lyg kiekviena diena tampa dar alkanesnė. Taigi teko statyt žiemos miegui į verslo ir prekybos centrą „Gariūnai“ ir laukt dar vieno tokio ligonio kaip aš, kuris taip mylėtų E36 touring’us, kad nupirktų už daug europietiškų pinigų.

Yra dar viena sąlyga, kad šeimoj automobiliai keičiasi gan dažnai, sakykim — verslas derinamas su malonumu, taigi turėjau galimybę įsigytį ne tokią ėdrią transporto priemonę ir visai mielą bei turinčią savo šarmo.

Daili italė, žiūrint iš šono — gan pikta. Žvelgiant į akis — šypsos. Kadangi šeimyninė padėtis neleidžia žiūrėt į priešingą pusę nei yra akys, šios dalies neaptarinėsiu.

Pereinant prie vyriškesnės dalies. 1.9 JTD širdis. 85kW@275Nm. Už Volkswagen’o TDI godesnė širdelė. Bet 7.5l/100km dyzelio kišenę drasko mažiau nei 12l/100km benzino. Kad ir kaip būtų gaila parduoti tokios būklės ir taip išsvajotą BMW, Kubilius daro savo. Tikiuosi ateityje bus galimybė turėti benzininę RWD.

Visi labai bovisi italų remontu. Galiu pasakyti, kad kainos tikrai ne ką didesnės nei vokiečių. Žinoma jei ne AutoBravoj taisai…

Kaina nėra didelė, metai neblogi, 2001. Pilna klimato kontrolė, pašildomi veidrodėliai, sėdynės, maža rida, juodas salonas (šiek tiek pavargau nuo paniško pergyvenimo dėl šviesaus BMW salono), stebėtinai talpi viduj, geresnė trauka, autopilotas ir daug įvairių smulkmenų.

Kaip bus su gyvenimu Italijoj ateityje, neaišku. Galbūt jau rytoj persėsiu atgal į BMW, nes ši kaip ir laikina, pardavimui. O kolkas — džiaugiuos.

Niekada nesakyk niekada.

Kavos spjaudėsi mano tėtis. Po armijos pradėjo gert.

Kavos spjaudžiausi ir aš, atėjus koliokviumų savaitei pradėjau gert.

Aišku neskaitau kaip už kavą visokių Latte iš McDonald’s ar Coffee Inn. Išmokau kavą daryt, išmokau kavą daryt skaniai, išmokau kava mėgautis, išmokau, kad jei trūks miego — būs kavos. Išmokau, kad grįžus po paskaitų reikia išgerti kavos, nes vakare akis laikysiu ne su pieštuku, o abiem rankom. Išmokau, kad ryte reikia keltis 5min anksčiau, kad pasidaryt skanios kavos, nes grynos dar nepakeliu (G&G Sindikatas – Tiems kas rašo © „Kam per stipru — skiedžia, o vyrai geria gryną…), skiedžiu karštu pienu.

Bijau priprast. Kavomanai, turit ką pasakyt?

Šį kartą, turbūt ne pirmą ir ne paskutinį, kalbėsiu apie automobilį. Keturratėms transporto priemonėms aistrą jaučiu nuo labai mažų dienų, kuomet dar net ant savo „ratų“ stabilai nestovėjau. Jais ne tik žavėjaus, bet ir domėjaus. Plėčiau savo žinias, suvokimą, tobulinau skonį, susikūriau savo stiprią nuomonę.

Kadangi jais duomiuosi jau net ne pirmą dešimtmetį ir nėra mano gyvenime dienos, kai nebūtų užvesta diskusija apie juos, tai ir nuomonių išgirstu įvairių. Taigi šį įrašą greičiausiai galima priskirti prie viešų atsakymų tiems, kurie galvoja kitaip nei aš ir norėtų pasiginčyti.

Sutikau nemažai žmonių, kurie teigia, kad automobilis tai tik metalo gabalas, kuris sukelia per daug emocijų, atima žmonų laiką su vyrais, merginų su vaikinais, išsiurbia per daug pinigų kurie galėjo būti skirti šeimos vakarienei ar naujiems bateliams žmonai.

Kadangi kalbu iš vyriškos pusės, manau drąsiai galiu sakyti „mes“. Taigi tai yra mūsų mūza, tai mūsų meno kūriniai, tai atgaiva akims, atgaiva sielai, diskusijų objektas, paniekos objektas, vaizduotės vaisius ar piniginės šlavėjas.

Automobilis jokiu būdu negali būti pavadintas pervertinu metalo gabalų! Juos kuria žmonės, juos projektuoja žmonės, braižo eskizus, daro maketus, žiūri iš įvairių kampų, vertina pagal įviairias aplinkybes. Žmonės įdeda savo sielą, savo širdį, savo laiką, rankas, protą vien tam, kad sukeltu kažkokias emocijas, kad įtiktų savininkui, kad glostytų sielą bežiūrint į šį meno kūrinį.

Kiekvienas automobilis turi net savo žvilgsnį! Savo figūrą, užpakalį, akis, kvapą. Moterys dažnai nesupranta vyrų, kurie nužiūri automobilius kaip paneles, aptarią apvalumu, privalumus ar trūkumus, įvertina savo skalėje.

Lai nesupyksta mano Mylimoji (apie merginą aš, ne mašiną :-)), prisiminu pirmąjį mūsų draugystės pusmetį, kuomet vargšelė net pavyduliavo, kai einant gatve nesąmoningai lepteldavau „gražuolė…“, manydavo, kad kitas merginas nužiūrinėdavau. Praėjus nemažai metų man pasakius tokius žodžius išgirstu pritarimą „aha, du su puse turbo, pasaka…“. Taigi tai ne tik vyrų džiaugmas, mano Brangioji užsikrėtus tuo ne ką mažiau nei aš. Nors, žinoma nepamiršta ir moteriškų „mūzų“.

Vat ką tik tokia mintis šovė galvon. Kadangi šiuo metu pats ieškau wireless routerio, kurio neturi nė viena Vilniaus IT parduotuvė. Galbūt ponai bmsai biški tempia laiką, kad pasijaustų trūkumas akropolio stiliaus parduotuvės, kuris reklamuojasi daug, vienoje parduotuvėje yra viskas ir nereikia blaškytis, nes 99% esu tikras, kad jie dar atvers duris. Tik greičiausiai ne tuo pačiu pavadinimu.

Bent jau aš pajutau tokį trūkumą, nors nieku gyvu iš jų nepirkčiau. Žmonės, kur perkat IT stuff’ą? Jau tikrai prarandu viltį. Su kiek kompanijų bandžiau bendrauti, prašyti, klausti kada galėsiu gauti reikiamą gaminį, tai teko gauti tik pažadų arba neigiamų atsakymų.