Karolis Matusevičius

Prieš kelias dienas buvo ženkliukai iš Vokietijos, o šiandien UPS’as pasibeldė į duris ir liepė priimti siuntinį. Pilna dėžė kažkokių kompaktų ir DVD. Jeigu dar bent vienas siuntinys ateis, rašysiu laišką. Įdomu iš kur gavo mano adresą ir vardą su pavarde.

Penktadienį vakare žiūrėjau filmą apie skinhead’us Amerikoje, kurie tiesiog garbina Hitlerį. Siaubingai nesutaria su juodaodžiais, ypač nemėgsta meksikiečių, kinų, korejiečių ir visų kitų rasių išskyrus baltuosius. Jų vakarėliuose skamba sunki muzika, kabo dideli Hitlerio plakatai, aukštinama Vokietija.

Ryte pabudęs randu siuntinį. Mano vardas ir pavardė, adresas, pašto kodas, viskas puikiai tinka. Viduje 20 ženkliukų su Vokietijos trispalve ir ereliu. Siuntėjas — Deutsche Bank AG. Nieko neužsakinėjau. O neatsiment negaliu, nes tokių dalykų man tikrai nereikia. Arba kažkas pajuokavo, arba čia kažkoks ženklas.

Su sąlyga, kad šį rudenį savo socialinį statusą pakeičiau į „Studentas“, mano nuvažiuojamas maršrutas pailgėjo ~5 kartus. O su sąlyga, kad mano maršrutas taip smarkiai pailgėjo, mano BMW pradėjo skųstis. Skundžiasi alkiu. O prisiminus mano socialinį statusą tampa aišku, kad BMW su lyg kiekviena diena tampa dar alkanesnė. Taigi teko statyt žiemos miegui į verslo ir prekybos centrą „Gariūnai“ ir laukt dar vieno tokio ligonio kaip aš, kuris taip mylėtų E36 touring’us, kad nupirktų už daug europietiškų pinigų.

Yra dar viena sąlyga, kad šeimoj automobiliai keičiasi gan dažnai, sakykim — verslas derinamas su malonumu, taigi turėjau galimybę įsigytį ne tokią ėdrią transporto priemonę ir visai mielą bei turinčią savo šarmo.

Daili italė, žiūrint iš šono — gan pikta. Žvelgiant į akis — šypsos. Kadangi šeimyninė padėtis neleidžia žiūrėt į priešingą pusę nei yra akys, šios dalies neaptarinėsiu.

Pereinant prie vyriškesnės dalies. 1.9 JTD širdis. 85kW@275Nm. Už Volkswagen’o TDI godesnė širdelė. Bet 7.5l/100km dyzelio kišenę drasko mažiau nei 12l/100km benzino. Kad ir kaip būtų gaila parduoti tokios būklės ir taip išsvajotą BMW, Kubilius daro savo. Tikiuosi ateityje bus galimybė turėti benzininę RWD.

Visi labai bovisi italų remontu. Galiu pasakyti, kad kainos tikrai ne ką didesnės nei vokiečių. Žinoma jei ne AutoBravoj taisai…

Kaina nėra didelė, metai neblogi, 2001. Pilna klimato kontrolė, pašildomi veidrodėliai, sėdynės, maža rida, juodas salonas (šiek tiek pavargau nuo paniško pergyvenimo dėl šviesaus BMW salono), stebėtinai talpi viduj, geresnė trauka, autopilotas ir daug įvairių smulkmenų.

Kaip bus su gyvenimu Italijoj ateityje, neaišku. Galbūt jau rytoj persėsiu atgal į BMW, nes ši kaip ir laikina, pardavimui. O kolkas — džiaugiuos.

Niekada nesakyk niekada.

Kavos spjaudėsi mano tėtis. Po armijos pradėjo gert.

Kavos spjaudžiausi ir aš, atėjus koliokviumų savaitei pradėjau gert.

Aišku neskaitau kaip už kavą visokių Latte iš McDonald’s ar Coffee Inn. Išmokau kavą daryt, išmokau kavą daryt skaniai, išmokau kava mėgautis, išmokau, kad jei trūks miego — būs kavos. Išmokau, kad grįžus po paskaitų reikia išgerti kavos, nes vakare akis laikysiu ne su pieštuku, o abiem rankom. Išmokau, kad ryte reikia keltis 5min anksčiau, kad pasidaryt skanios kavos, nes grynos dar nepakeliu (G&G Sindikatas – Tiems kas rašo © „Kam per stipru — skiedžia, o vyrai geria gryną…), skiedžiu karštu pienu.

Bijau priprast. Kavomanai, turit ką pasakyt?

Šį kartą, turbūt ne pirmą ir ne paskutinį, kalbėsiu apie automobilį. Keturratėms transporto priemonėms aistrą jaučiu nuo labai mažų dienų, kuomet dar net ant savo „ratų“ stabilai nestovėjau. Jais ne tik žavėjaus, bet ir domėjaus. Plėčiau savo žinias, suvokimą, tobulinau skonį, susikūriau savo stiprią nuomonę.

Kadangi jais duomiuosi jau net ne pirmą dešimtmetį ir nėra mano gyvenime dienos, kai nebūtų užvesta diskusija apie juos, tai ir nuomonių išgirstu įvairių. Taigi šį įrašą greičiausiai galima priskirti prie viešų atsakymų tiems, kurie galvoja kitaip nei aš ir norėtų pasiginčyti.

Sutikau nemažai žmonių, kurie teigia, kad automobilis tai tik metalo gabalas, kuris sukelia per daug emocijų, atima žmonų laiką su vyrais, merginų su vaikinais, išsiurbia per daug pinigų kurie galėjo būti skirti šeimos vakarienei ar naujiems bateliams žmonai.

Kadangi kalbu iš vyriškos pusės, manau drąsiai galiu sakyti „mes“. Taigi tai yra mūsų mūza, tai mūsų meno kūriniai, tai atgaiva akims, atgaiva sielai, diskusijų objektas, paniekos objektas, vaizduotės vaisius ar piniginės šlavėjas.

Automobilis jokiu būdu negali būti pavadintas pervertinu metalo gabalų! Juos kuria žmonės, juos projektuoja žmonės, braižo eskizus, daro maketus, žiūri iš įvairių kampų, vertina pagal įviairias aplinkybes. Žmonės įdeda savo sielą, savo širdį, savo laiką, rankas, protą vien tam, kad sukeltu kažkokias emocijas, kad įtiktų savininkui, kad glostytų sielą bežiūrint į šį meno kūrinį.

Kiekvienas automobilis turi net savo žvilgsnį! Savo figūrą, užpakalį, akis, kvapą. Moterys dažnai nesupranta vyrų, kurie nužiūri automobilius kaip paneles, aptarią apvalumu, privalumus ar trūkumus, įvertina savo skalėje.

Lai nesupyksta mano Mylimoji (apie merginą aš, ne mašiną :-)), prisiminu pirmąjį mūsų draugystės pusmetį, kuomet vargšelė net pavyduliavo, kai einant gatve nesąmoningai lepteldavau „gražuolė…“, manydavo, kad kitas merginas nužiūrinėdavau. Praėjus nemažai metų man pasakius tokius žodžius išgirstu pritarimą „aha, du su puse turbo, pasaka…“. Taigi tai ne tik vyrų džiaugmas, mano Brangioji užsikrėtus tuo ne ką mažiau nei aš. Nors, žinoma nepamiršta ir moteriškų „mūzų“.

Vat ką tik tokia mintis šovė galvon. Kadangi šiuo metu pats ieškau wireless routerio, kurio neturi nė viena Vilniaus IT parduotuvė. Galbūt ponai bmsai biški tempia laiką, kad pasijaustų trūkumas akropolio stiliaus parduotuvės, kuris reklamuojasi daug, vienoje parduotuvėje yra viskas ir nereikia blaškytis, nes 99% esu tikras, kad jie dar atvers duris. Tik greičiausiai ne tuo pačiu pavadinimu.

Bent jau aš pajutau tokį trūkumą, nors nieku gyvu iš jų nepirkčiau. Žmonės, kur perkat IT stuff’ą? Jau tikrai prarandu viltį. Su kiek kompanijų bandžiau bendrauti, prašyti, klausti kada galėsiu gauti reikiamą gaminį, tai teko gauti tik pažadų arba neigiamų atsakymų.

Šiandien gavau dovanų. Fotoaparatą. Po Zenit’o toks mažylis jis, vargšelis rankose. Bet labai įdomus. Informacijos ar atsiliepimų neieškojau apie jį, bet drįstu spėti, kad nebuvo brangus, dažna šeima tokį turėdavo. Nes diafragma nusistato automatiškai spaudžiant shutter’į, išlaikymas pavaizduotas piešinukais, naktis, rusenanti lemputė, stipriau šviečianti ir t.t. Eksponometras vidinis, matomas per akutę. Fokusavimas „iš akies“, kiek metru „primetei“, tiek ir nustatai. Įdomu pažaist :-) Shutter’is įdomioj vietoj — ant objektyvo.

Objektyvas paprastutis, F4 40mm. Nuotraukų daryti dar nebandžiau, nes tik šiandien gavau, bet jei kas nors pavyks – būtinai publikuosiu. Dėklas kaip naujas.

Gamintas buvo 1973-1985, išleista 2 mln. vienetų.

Nastela, ačiū už dovaną!

Nuotraukos gan buitinės, neturiu įrangos fotkint studijine šviesa ir aplinka. Kiek iš kelių A4 lapų ir handmade’inės refleksinės šviesos pavyko išgaut, tiek.

Skaitmenines realijas pateikiu nekoreguotas. Gyvas reportažas iš ką tik vykusio Burbuliatoriaus.

Ačiū merginoms už kompaniją ir Juliui už organizavimą.

Draugai žino, kad esu kiek pakvaišęs dėl fotografijos. Ir kuo toliau, tuo labiau ten grimstu bei leidžiu pinigus. Skaitmeninės technikos neperku, nes tiek daug neužsidirbau per vasarą.

Apie Zenit’ą svajojau jau eilę metų ir niekaip neįsigydavau. Lietuvoje jie buvo gana brangūs ir prastos kokybės, o, kad galėčiau atsiųsti, reikėjo kreditinės kortelės, kurios man niekas nedavė, nes neturiu pastovių pajamų.

Labai nemėgstu prašyti kitų, gaišinti jų laiką ir kantrybę. Tačiau susiradęs tikrai gerą variantą eBay’uj paprašiau Karolio Pociaus pagalbos. Turbūt visi žinot, kad jis tai jau niekada nepasakys „ne, nepagelbėsiu tau“. Žmogus buvo šiek tiek užsiemęs, tai tik kelis kartus pabid’inom, savo limitą išeikvojau ir nieko nepešiau, kažkas arba norėjau labiau to fotoaparato už mane, arba turėjo daugiau pinigų.

Po kelių dienų kažkaip su mama išsikalbėjom, kad ji turi kreditinę ir jau seniai. Gavo velnių, kad nieko nesako, nes aš zyziau irgi gan seniai. Tuojau pat užsiregistravau eBay’uj, susiradau dar geresnį variantą ir dar pigiau. Susisiekęs su pardavėju sužinojau, kad siuntimas kainuos £16, buvo brangoka, bet mane tenkino. Kaina pakilo nuo £5 iki £10. 10 svarų jau buvo mano riba, nenorėjau per daug pinigų iš leist. Na bet, pagalvojau, dar kelis svarbus pakelsiu, gal pasiseks. Nereikėjo nė tiek, pakėlus kainą dar £0.53 niekas didesnės sumos nepasiūlė ir buvau paskelbtas Zenit 11 pirkimo laimėtoju.

Fotoaparatą atsiuntė per keturias dienas. Anksti ryte paštininkė žodžiu patikrino mano tapatybę, įbruko siuntinį ir nubėgo žemyn laiptais.

Nebuvo kada skaityt visų lipdukų ant pakuotės kai atvyko taip lauktas siuntinys. Bet kiek pažaidęs perskaičiau kas parašyta: už siuntimą sumokėta: £8. Susinervinau akimirksiu. Tuoj pat parašiau laišką pardavėjui. Stengiaus neatrodyt labai piktas, galbūt tai tik nesusipratimas. Nežinau kaip ten buvo iš tikro, bet pardavėjas iškart atsiprašė už nesusipratimą ir pervedė pinigus atgal. Daugiau nebesiaiškinau. Moralas: reikia būti atidžiam iki galo!

Nuo to laiko, kai užsiregistravau eBay’uj — pirkinėju visokius niekučius. Net dabar bid’inu dar du Zenit’us su įvairiais priedais. Taip pat labai noriu LOMO fotoaparato, bet vis pagailiu pinigų.

Taip pat atsisiunčiau HDMI laidą 10 kartų pigiau nei jis kainuoja Lietuvoje, įvairių SD adapterių ir t.t. Žodžiu — išlaidauju.

O dabar kelios nuotraukos darytos su Zenitu: