Karolis Matusevičius

Vakar buvo atskanuotos kelios juostos. Nuodemė būtų nepasidalint.

вилия-авто su Kodak Gold 200 juosta

[...]

Italijoj smagu, bet tik trumpam, grįžau į Vokietiją. Tiesą sakant jau gan senokai, tik kraustymosi ir remonto darbai užtruko ir tebevyksta šiandien. Alfa ir buvo pirkta su tikslu pratempti žiemą. Pavasarį visai netyčia pavyko rasti tai, ko ilgai ieškojau — full black BMW. Beje, pavadinimas neveltui, jei kantrybės turėsit, gal ir sulauksit įrašo apie „Weekend’s driven“.

Kovo mėnesį iš Marijampolės atsivariau gan pavargusį E46, palankstytu galiniu kampu, neapsakomai purvinu salonu, įtartinai plačiais geležiniais ratais, neveikiančiu grotuvu (parduodant buvo pakeistas ir neprijungta antena), kreivu vairu, velniai žino kuriom girgždančiom detalėm (apie šitas galima atskirą įrašą parašyt) ir arabiškais kilimėliais po kojom.

Nepaisant viso to, sugebėjau joje įžiūrėt žmonišką mašiną po pusmečio darbo. Labiausiai sužavėjo juoda spalva, juodos išorės apdailos. Apdailos yra gan retas atvejis, o jas gauti atskirai taip pat ganėtinai sudėtinga. Kalbant apie žmonišką kainą, žinoma. Variantas dažyti, bet greit išlenda chromas atgal. Juodas pusiau recaro salonas ir visi juodi apmušalai, įskaitant ir stogą! Gal jum tai ir nieko nereiškia, bet aš būtent to ir ieškojau.

Tik atvykęs į Vilnių iškart, tiesiu taikiniu pas meistrius. Kėbulinių darbų. Maždaug po trijų dienų darbo dažykloj mašina atrodė maždaug taip:

Pasiėmus mašiną iš visų šitų darbų salonas atrodė dar baisiau. O visokios ištrinktos plastmasėlės ir smulkios detalės buvo didžiausias galvos skausmas, nes rasti joms vietą atgal užtruko ne vieną valandą ir ne vieną kilogramą nervų ląstelių.

Bamperio lituoti neapsimokėjo, teko pirkti kitą. Sutvarkius kėbulinius, tiesiu taikiniu į plovyklą, pilnas kėbulo, salono ir variklio plovimas. Žieminės padangos keliauja poilsio, statom ant vasarinių padangų ir originalių BMW 17” diskų. Pakeistas grotuvas į BMW Business CD. Priekinės grotelės dažomos, vaizdą turim maždaug tokį:

Kadangi karkasą jau turiu, beliko smulkmenos. Langai tamsinti dar Vokietijoj. Pats tamsinęs nebūčiau, bet dabar jau gaila lupti, visai solidžiai juoda atrodo. Bagažinėj sudėti tinkleliai ir „štorkė“. Sumovus juodas groteles (prieš tai buvo chromuotos), uždėjus atgal apdailas, jau net ir važiuot galima! Bet va čia ir pradėjo kalbėti performance’as ir geležiai. Tepelai su filtrais ėjo be kalbų. Diagnostika BMW servise parodė neveikiančią webasto. Iki šiandien nepasikeičiau, sako liga jų, bijau pinigus išmest už naudotą iš savartyno, daug šansų, kad tokią pat nusipirkčiau. Ai, dar posūkiai gone dark. Čia jau tolimesnėse foto matysit.

Po kelių mėnesių uždainavo sankaba. Tiksliau ji pati nedainavo, bet variklis tam tikrais momentais purtydavosi, o tam įtaką darė sankaba. Naujas komplektas, problemos nebėra.

Akis labai rėžė aukšta pakaba. Bet buvo ir svarbesnių darbų už žeminimą. Netyčia atsirado kietesnės priekinės spyruoklės nuo E39. Pabijojau priekį ardyt vien dėl azarto, nes dėl tinkamumo buvo daug priešingų nuomonių. Prieš kelias savaites gavau visą komplektą raudonų spyruoklių. Kartu buvo pakeisti ir galiniai stabdžių diskai, buvo sudėti kinietiški, nuo karščio ir vandens derinio išsikraipė ir stabdant mušė per vairą, vibracija pereidinėjo į priekį. Pakeistos rankinio kaladėlės (žiema gi artėja).

Prisiminus žiemą, šiek tiek nerimą kelią mašinos aukštis, nes vien dabar, su 225/45/17 daug kur liečiu dugnu žemę ir negaliu parkuotis prie bordiūrų. Neįsivaizduoju situacijos su 205/55/15 + sniegas. Turbūt draugų su mašinom numerius reiks dėt ant SpeedDial’o ir trosą vežiotis visada.

Paskutinis užplaukęs durnumas šį sezoną buvo nudažyti sidabrines vidaus apdailas. Ir turėjau donorą pasikeisti plastmasines daiktadėžes (prie pavarų svirties), nes maniškės buvo aptrintos.

Kitiems metams, jei dar durnumas nedings, planuoju nusipirkti roof racks’us. O šiai dienai vaizdas toks:

Prieš kelias savaites lankiausi vidurio Vokietijoj. Žemojoj Saksonijoj — Hanoveryje. Paskutinį kartą šioj šaly lankiausi lygiai prieš dešimt metų. Pyplys dar buvau visai. O ir laiko nelabai daug praleidau čia, vos aštuonias valandas Berlyne. Bet tiek užteko, kad ši šalis kažkuo mane pakerėtų.

Nežinau kas man taip buvo susukę galvą, bet po šio vizito viskas apsivertė beveik aukštyn kojom. Tiksliau ne viskas apsivertė, o tik mano požiūris. Na, bet apie viską nuo pradžių.

Vos kirtus Lenkijos – Vokietijos sieną aplinka ir žmonių elgesys pasikeitė radikaliai. Kaip jau supratot — važiavom automobiliu. Lenkijoj turėjom labiau patyrusių vairuotojų, todėl savo nagų nekišau, bet Vokietijos autobahn’ais teko pavažiuot. Aš pripratęs prie Lietuviškos kultūros keliuose, kai dažniau tenka lenkti per pirmą juostą. Čia viskas griežtai ir kultūringai: trijų juostų kelias, pirmąja važiuoja sunkvežimiai, antrąja lengvosios, o trečioji tik lenkimui. Abejoju ar Lietuvoje kada nors taip bus… Jau nekalbant apie miestą, bent jau greitkeliuose.

Parduotuvės čia dirba tik iki 20 valandos. Reikėjo kelių dienų priprasti prie to. Šeštadienį visi dirba tik pusę dienos, o sekmadienį dirba tik degalinės ir visokie ala mūsų Coffee Inn’ai. Savaitgaliais miestas tuščias, autobahn’uose ir aplinkeliuose grūstys. Pasinaudojęs ta proga išvažiavau apžiūrėti miesto centro. Tiesą sakant net nelabai ir supratau kur ten tas centras. Keli parkai, alėja su prekybos centrais, kelios bažnyčios ir viskas. Kur betrauktum, po kelių kvartalų prasideda gyvenamieji namai ir kelio ženklai su nuorodom į centrą.

Penktadienį vakare prie Autowasche eilės. Degalinėse, visokiose aikštelėse renkasi tiuninguotos, senovinės mašinos. Kabrioletai, customworkz’ai ir t.t. Yra į ką akis paganyti. Naiviai tikėjausi sau rasti nusipirkti kokį VW Golf mk1 cabrio. Bet vokiečiai jau patys suprato kokį turtą turi ir niekas tokių dalykų neparduoda. O jei parduoda — į kainą geriau nežiūrėti, silpna darosi. Beje, absoliučiai visos mašinos idealiai švarios. Nesvarbu ar tai valdiškas van’as, ar senas passat’as ar naujas scirocco. Jeigu važiuoja neplauta mašina — arba lietuviški numeriai arba lenkiški.

Visas dvi savaites buvo nežmoniškai karšta. Rekordą užfiksavom +39.5ºC, kai temperatūra vakarop nukrisdavo iki +33ºC, jausdavomės kaip rudenį. Kadangi gyvenom užmiesty, turėjom gan aršių kambariokių — musių. Todėl naktim negalėdavom atsidaryti langų, baisiai įkyrios, bjauarybės. Ryte žadindavo. Todėl tekdavo miegot beveik uždarytais langais.

Hanoveris man pasirodė labai rusiškas miestas. Labai daug rusų čia gyvena. Jeigu sustoja mašina, kurios valstybiniai numeriai yra vienodi skaičiai, išlipęs vairuotojas tikrai kalbės rusiškai. Miestas pagal plotą dvigubai mažesnis už Vilnių, bet turi lygiai tiek pat gyventojų. Ko tikrai nepasakyčiau. T.y. miestas atrodė gan didelis, o gyventojų tankis buvo gan mažas. Galbūt dėl to, kad atostogų metas.

Iš serijos „aceik pa tyltu, tau nieka nybus“ Hanoveris turi „FIX PUNKT“. Tam tikrom valandom renkasi visokie *manai. Alkoholikams duoda išgert, narkomanams po lengvą dozę. Snukeliai ne patys dailiausi renkasi ten. O fikspunktas tikrai po tiltu…

Dviratininkai čia turi daug daugiau teisių nei vairuotojai ar pestieji. Čia jų daug, turi savo takus visur, savo šviesaforus ir jų kelias pagrindinis. Sukant į kiemą reikia dairytis ar neatvažiuoja dviratininkas, nes jis net nesivargins stabdyti vien dėl to, kad galbūt jo nemato.

Žmonės Vokietijoj gyvena pagal taisykles. Kaip robotukai. Bent jau tokį įspūdį susidariau per tas kelias savaites. Gan nuobodu, pilka. Bet, manau, tipiškai vokiška.

All in all, gyventi čia nenorėčiau, aplankyti smagu.

Labai norėjau Clarkson’o knygos ir Kalėdoms gavau. Bet lietuvišku vertimu ir dar išvertė moteris! Kas galėjo sugalvot tokią nesąmonę, kad moteris gali išversti Clarkson’ą. Ir kad išvis Clarkson’ą galima išversti. Na, bet prie kompo akių gadintis nenorėjau, tai suskaičiau ir lietuvišką variantą. Beskaitant tenka įsivaizduoti kaip Jeremy’is tai pasakytu angliškai ir tada tampa juokinga.

Facebook’e iš draugomartyno gavau komentarą, kad tikiu ką sako Clarkson’as. Juo tikėt išties neįmanoma, nes tai tiesiog fantastikos knygos. Juo reikia mėgautis, kaip muzika. Jo palyginimai ir sarkazmas — tiesiog nepakartoja.

Taigi, neštvėriau ir užsisakiau dar… 5 knygas. Visų išleistų tai jau neėmiau, bet naujausias nusipirkau. Išviso 6, bet kadangi lietuvišką „Don’t stop me now!!“ jau perskaičiau, tai tik likusias nusipirkau. Lietuvoje lietuvišku vertimu viena knyga kainuoja 20 Lt, o originalo kalba — 40 Lt. O eBay’uj jas pirkau po £1.20, £1.99 ir tik naujausią už £4.41. Naujausia tokia brangi, nes nauja ir kietu viršeliu. Sumoj penkios knygos gavosi už ~40 Lt. Originalių kaina būtų £61 (~240 Lt). Taigi sutaupiau 200 Lt. Na ir kas, kad jos naudotos, turinys nuo to nesikeičia.

Kažkada jaunystėj labai svajojau televyką apturėt. Dairiaus, skaičiavau savo mokyklinuko santaupas, bet ačiū Dievui, kad jų neužteko. Po to vis labiau traukė prie plataus kampo. Nuo tele persimečiau ant pedesetkės, kurią už studentišką kainą pirkau eBay’uj su neveikiančia diafragma. Po to dairiaus vis į platesnius ir platesnius kol susirgau žuvialige.

Ant Pentax’o fisheye’aus nei įpirksiu nei aš noriu investuot į jį. Ant Zenit’o Zenitar F2.8/16 kiek brangokas, ~£130 naujas, o jei naudotą ir ne „Buy Now!“, tai buvo galima paimti už £80. Bet irgi sudvejojau tiek mokėt (nors ir Pentax fit’as buvo).

Užtat fisheye’ų vistiek įsigyjau! Lomo Fisheye 2 irgi pagailėjau £50, bet ant Lomo Fisheye pirmo tai jau sukrapščiau £6.50 + £3 siuntimas :-) Įkaliau juostą, pafotkinau dešimtį kadrų ant draugų trumpam meetuke, ryt bandysiu damušt juostą, jei pavyks kėslai ir ryškinsim bei skanuosim. Gal net ką atspaust bus verta. Viskas su juo labai paprasta, prisuki juostą, spaudi shutter’į. Nei foksuot, nei diafragmą reguliuot, nieko. Gaila neveikia flash’as, juostą atsukt atgal reik su moneta ir kiek objektyvas aplūžęs, bet kaip už ££9.50, tai net liežuvis nesiverčia verkšlent.

Linai, nepyk dėl Vilijos, kadrų nėr nes skanuot neturiu kur, reik pririnkt juostų, tada tik žmogui duosiu perkelt į skaitmeną. Bet ten vistiek kadrų nesigavo, nes daugumoj naktį fotkinau, o diafragma su savo pričendalais, tai tik išryškinęs juostą supratau kaip elgtis reikia.