Karolis Matusevičius

Jau nuo vasaros kaupiuosi parašyti įrašą apie savo atostogas. Andrius kartas nuo karto baksnoja ir paragina, kad greičiau sudėliočiau mintis, bet vis neprisiruošiu. Jis taip pat važiavo panašiu maršrutu, tik keliomis dienoms anksčiau. Atėjus naujiems metams, atsirado daugiau ryžto ir juos reikia pradėti nuo darbų; ypač seniai laukiančių.

Su šeima nusprendėm vasaros atostogas praleisti šiltuose kraštuose, tačiau neskrisi lėktuvu, o važiuoti savo automobiliu, tuo labiau, kad vairuojam visi trys.

Priešpaskutinę vasaros savaitę sėdom į šešių metų senumo dyzelinį volkswageną pavadinimu Škoda Oktavia. Nusrendžiau nebebūt daiktų vergas ir pasiėmiau tik būtiniausius daiktus. Pasiėmiau tik ausinuką, knygą ir fotoaparatą (du, shame on me). Įsijungėm kelionės draugą/palydovą Bronką (TomTom), už kurį lieku skolingas Aurelijui ir nustatėm pirmu kelionės tikslu — Varšuvą.

Kadangi tėtis turi nemažą kelionių patirtį, pažįsta kelius, vietoves, pareigūnus, tai Lietuvą pervažiavau neskubėdamas, o Lenkijoj vairą perlaidau jam. Ten nebuvo ko per daug dairytis ir gaišti laiko, todėl Škodutė rinko kilometrus ne lėčiau nei 140 km/h.

Keli sustojimai Lenkijoj užkasti ir į tupyklą ir pasiekėm Čekijos sieną. Čia šiek tiek atsipūtėm, pavalgėm ir vėl sėdau už vairo aš. Čekija graži, rami, keliai tvarkyti, vairuotojai irgi. Su Škoda jautėmės kaip namie, čia jų — 7 iš 10. Apsigyvenom prie pat Austrijos sienos mažam miestelyje Mikulov. Nuo gražaus dvaro kiemelio matėsi pasienis. Centre vietinis ansamblis grojo senas Smokie dainas, barų draugas, sunkiai beeinantis pagyvenęs vyriokas bando linksminti publiką greta scenos šokdamas. Jaunimas bunda naktiniam gyvenimui, traukia senas išpoliruotas mašinas, važinėjasi po miestą. Alus skanus.  

Išvažiavom nelabai anksti, ~8 valandą mūsų laiku. Saulė labai gražiai kilo tarp Austrijos kalnų. Pravažiavus sieną iškart tapo aišku, kad esame Austrijoj. Keliai dar geresni, mašinos prabangios, miestai švarūs iki blizgesnio. Vienoje buvome labai anksti, dar niekas nedirbo. Tik šiukšlių mašinos ir šlavėjai. Apėjom tuščią miestą, užėjom į nuostabaus grožio katedrą. Kelias valandas prasitrankę sulaukėm kol vieniečiai pabudo ir atidarė kavines bei parduotuves. Nors mums labiau aktualios buvo kavinės. Išgėrėm nepaprasto skonio kavos, suvalgėm pačio nuostabiausio, skaniausio ir sočiausio obuolių pyrago pasaulyje. Nusipirkau dar kelis gabaliukus, kuriuos valgiau iki pat Kroatijos. Dabar net sutikčiau važiuoti į Vieną vien dėl pyrago. Apturėjom problemų su geografija. Kiek pasimetėm, pamiršom pasiimti Bronką kartu. Daėjo tik nufotografuoti gatvės pavadinimą, tai bandėm su taksistais išsiaiškinti kur čia ta gatvė. Savotiška pramoga.

Sekanti stotelė — Kroatijos nacionalinis parkas — Plitvička Jezera (Plitvicos ežerai). Tai ežerai, kurie krenta krokliais vienas į kitą. Nepaprastas grožis, nepaprastas švarumas, žuvys dydžio kaip koja, nebaikščios, žvejot draudžiama, maudytis draudžiama. Laiptukų daug, maršrutai ilgi. Pasirinkę trumpiausią užtrukom tris valandas ir kojų nebejautėm, bet patiko labai.        Kadangi buvom nusikalę, reikėjo susirasti kur nakvosim. Miestelių galybė, norisi nakvoti tolimiausiam, kad kitą dieną kuo mažesnis atstumas liktų, kainos krenta vis labiau, nesustojam važiuoti. Staiga viskas baigiasi, tik kalnai ir kelias. Važiuojam toliau, negrįši gi, turim rasti dar. Užsidegė kuro lemputė, mes dar judam į priekį. Kolonėlė už 70km. Pavažiavę dar kelis kilometrus nusprendėm apsisukti ir grįžti. Grįžom kelius miestelius atgal, užsipylėm kuro, ir paskutinam miestely susiradom mielą bobulytę, kuri mus ir priėmė. Susikalbėjom maišyta rusų ir lenkų kalba. Pavaišino Slivovica, kuri buvo nepaprasto skonio, gradusų turėjo per pusšimtį, bet jausmas lyg gerti sultis. Nepardavė — „slyvki padojot, netu bolš“. Pabudom su nuostabiu vaizdu: rūkas, kalnai, saulė, drėgmė. Ganėtinai brangi kiaušinienė tuščioje kavinėja su dviem mielais šuniukais ir rusiškai kalbančia padavėja bei vilkiką remontuojančiu pilvotu vairuotoju.

Iki paskutinio taško — Pisak, važiavom palei pakrantę, vaizdas nepakartojamas, karštis žudantis. Miestukas išsidėstęs nuožulniai nuo kalno. Serpantinais į apačią. Vietiniai negalėjo pasakyti kur mums reikalingas namas (pagal adresą), tačiau paštininkas, paprašęs palaukt kol išmėtys laiškus, palydėjo su savo motopirka. Labai malonūs žmonės Kroatai. Priėmė, pavaišino kava su slivovica, paskolino pinigų kol išsikeisim Eurus, papasakojo įdomių dalykų. Gavom trijų kambarių namuką/būtą su visais patogumais, saulė nespigina į langus, virš mūsų neįrengtas dar vienas butas, kurio balkonas atsiveria į jūrą, jis priklausė mums, ten ir vakarojom. Žadėjo delfinus rytais, tačiau nepasirodė bjaurybės.

Iki pliažo — 198 laiptukai. Jūra — 27°C, oras — ~39°C. Žmonių pliaže nedaug, aplink kalnai. Rojus žemėj. Grįžus namo — dušas prie durų, apsiprausi, tada tik užeini namo. Pasaka. Prie dušo auga figos.

Taip gyvenom penkias dienas, tik kelias paaukojom pliažui, likusias keliavom po aplinkinias vietas. Didžiausi lūkščiai buvo skirti Dubrovnikui, bet nuvylė. Žmonių begalės, karštis dar didenis, ką pamatyti nelabai yra. Bet nesigailiu, kad važiavom kelis šimtus kilometrų į vieną pusę. Įspūdžių pakako ir pakeliui.  

Vienam mieste pastatėm mašiną prie gatvės ala mūsų Palangos Basanavičiaus gatvė. Mašinų stovi, ženklų lyg nesimatė, pastatėm ir išėjom. Kol žiūrinėjom visokius niekučius ir fotografavomęs, atsisukęs pamačiau, kad ore kabo kažkur matyta Škoda. Bebėgdamas susiprotėjau, kad krabas užėkęls mašiną jau nuvežinėja. Jokių kontaktų nepaliko, nei adreso nei tel. nr., nei žmogaus, nieko. Kol 20 minučių policijai paskambinęs bandžiau aiškintis kas nutiko ir kur aš esu, jau atvažiavo tie patys herojai ir pasakė kur galim rasti mašiną. Galvojom, kad gavom tikslų adresą, o pasirodo jų kooardinatės tai tik rajono pavadinimas, kuris dydžio sulyg pilaite. Namų tankumas taip pat. Vietiniai angliškai kalba sunkiai. Įsėdom į autobusą, bilietėlis vienam žmogui — 10 Lt. Tai jau nusiteikėm baudą sumokėt atsakančią. 15 min. laukėm kol vietininis meistras baigs kalbėti telefonu, tada jis švaria anglų kalba išaiškino kur galim rasti mašiną. Radom. Nebūtumėm lietuviai, pakėlėm vėją, apstaugėm, kad nepaliko kontaktų, prikūrėm istorijų, kad žmogus išsisuko koją, reikėjo arti privažiuoti, nematėm ženklo, pinigų neturim. Tai policininkė baudą atleido, tik teko atlyginti vežėjams darbą ir kurą — €50. Kapeikos palyginus su tuo, ką įsivaizdavom pagal bilietuko kainas.

Atgal grįžom kiek kitokiu maršrutu. Planavom nakvoti prie Balatono, bet nusprendėm, kad jau norim namo. Kelioms valandom užsukom į Budapeštą (apie šį miestą galit paskaityt Andriaus BLOGe) ir nudūmėm namo.

Turiu bjaurią savybę, noriu papasakoti kuo daugiau ir smulkiau, bet pradedu save varžyti dėl įrašo dydžio ir gaunasi jovalas. Tai stipriai nepykit, jei gavos kiek nerišlu ar netolygiai išdėstyta informacija.

Nu ok, ir pagrindiniai vaditeliai Slovakijos fone:

Nuotrauka amriar.

Pinigai — įdomus dalykas. Vienam jie viskas, kitiem nereiškia nieko. Yra žmonių, kurie banknotą vertina labiau nei žmoną, yra tokių, kurie kaip kasos čekį sulamdę nešioja kešinėj.

Šiek tiek ilgiau, nei mėnesį dirbu fotosalone. Mano darbo diena susideda iš bendravimo su klientais, pinigų skaičiavimo, darbo su kasa. Visą šį laiką stebiu žmones, kaip jie elgiasi su pinigais. Neretas labai nustebina.

Žmogus, atrodo, apsirengęs gražiai, tvarkingai, švariai. Užsisako paslaugų ar prekių už kelis litus ar net kelis centus ir gali keliasdešimt minučių derėtis dėl nuolaidos dar keliems centams. Atrodo juokinga, bet gal būtent dėl tokio būdo ir apsirengė brangiais ir madingais rūbais? Jie patys tik težino.

Vargšai mūsų pensininkai, sakytume. Atrodo prastai, suvargę, vaistai brangūs, pensijos mažos. Tačiau jų negasdina aukštos foto paslaugų kainos. Ateina, žmogus, po kelis kartus per dieną, perka brangias juosteles, daro brangias nuotraukas, gėrisi, net, kitas, grąžos neima, palieka tuos centus. Tikrai ne dėl to, kad pamiršta, priminu — „pasiimkit grąžą“, nusišypso ir lepteli, kad pasilikčiau.

Man patinka stebėti kaip žmonės nešiojasi pinigus. Kartais paduoda tokius banknotus, kad nors į sekciją dėk. Gražūs, nė karto neperlenkti, nesulamdyti, net kampai neužlankstyti. Piniginė, matyt, vientisa, turi galimybę saugot.

Kitas gi nešiojasi stambius, smulkesnius ir monetas atskiruose skyriuose. Arba dešimtines deda kartu su centais perlenkęs du kartus. Moteriškė turi dvi pinigines: vieną popierėliams, kitą — monetoms. Ir abi piniginės atskirose kišenėse.

Suvargęs pusamžins vyriškis iš pavargusių šortų išsitraukia sulamdytą, kartu su centais sumaišytą 500 Lt vertės banknotą, perka prekių už 350 Lt. Grąžos neskaičiuoja, čekis taip pat tik šiukšlė.

Įdomiai apsirengus panelė banknotus laiko piniginėj kartu su kreditinėm kortelėm jų vietoj. Banknotų vietoj — čekiai, centai languotų kelnių kišenėje.

Vaikams reikia nuotraukų moksleivio pažymėjimui. Ateina suspaudę rankose mamos įduotas monetas. Karštos, net dega, šlapios nuo prakaituotų delnų „man reikia nuotraukų, keturių. Mano broliui ir sesei irgi.“, išberia monetas; „sėskit vaikai, nufotografuosiu“.

Galėčiau pasakoti iki ryto. Įdomus dalykas tie pinigai. Įdomu stebėti kaip žmonės su jais elgiasi.

Po pusmečio planavimo ir ieškojimo, pagaliau prisėdau rimtai domėtis ir žiūrinėt ausinių. Tai paspartino tokie faktai kaip paskutinis originalių creative ausinių atodūsis, jau seniai girdimas šniokštimas iš pigūškių headphone’ų.

Pirma buvau išsikėlęs kandidatus iš Sony, Microlab (turimos kolonėlės) ir Acme (omg, ką aš galvojau?). Tačiau kas bėdoj pagelbės, jei ne blogeris? Ačiū kolegoms už patarimus ir pasiūlymus, būtent jie man ir patarė imti Sennheiser’ius. Nepagailėjęs 70 lietuviškų klausau ypač švarų ir gerą garsą (bent jau mano nenugludintai ir mėgėjiškai klausai). Svarbus argumentas buvo žemi dažniai — perfect. Gan stipriai prisispaudžia prie galvos, dėl to beviek negirdima aplinka (net kai negroja muzika). Pergyvenau tik dėl vieno dalyko, kad laidas 3m. Bet tai vokiečiai ne durni, prigalvojo tikrai patogų ir gerą dalyką (nors nedrįsiu priskirti nuopelnų, nežinau ar tikrai jie sugalvojo tai):

Segama prie diržo/kelnių/maikės/etc.

Tokias ausines parduoda turbūt vienintelė parduotuvė Vilniuje — HiFi pasaulis. Dirba labai malonūs vyrukai, jauni ir paslaugūs. Greit prišoko, net paklaust nespėjau, jau pradėjo patarimus dalint. Kai pamatė, kad man tie omai, varžos, hercai, decibelai ir išvis fizika yra kaip mechanikui varlės kraujotaka, tai paaiškino papraščiau: čia kaip mašinoj, yra arklio galios ir yra torkas. Ne viską lemia kuris nors vienas. Nu vat tada man ir prašviesėjo. Buvo dar labai panašus modelis HD201, skyrėsi kaina (50LTL), skambėjo šiek tiek tyliau, praleido daugiau triukšmo ir dizainas ne toks mielas buvo.

Dizainas taip pat buvo svarbus. Norėjau minimalistinių ir juodų, kad nesimatytų iš kitos gatvės pusės, kad su kažkokiu gargaru einu.

Kaušeliai ganėtinai maži, tačiau ausis apglėbia kaip tik. Po kelių minučių devėjimo šiek tiek jaučiasi spaudimas, tačiau labai greit apsiprantama ir viskas būna zupah.

Turbūt tik bernai atsimins legendinį multiką iš vaikystės/paauglystės Speed Racer. Ta mašiną su racerius buvo herojus. Check it out, filmas yr. Ar aš atsilikęs?

O šitas vis dar sukelia sentimentus:

Nuo priverstinių sirgimo atostogų turėjau skolų nemažai, šiandien buvau susitaręs teksto suvokimą atsiskaityti. Ryte galva kažko visai nedirbo, pats sakau mintyse sakau „taip gerai, kad suvokimą rašysiu, o ne rašinį“. Užeinu į klasę, ant lentos tema, aukletoja su šypsena veide: „malonus siurprizas jums“. Cha, dėkui.

Galva nedirba visiškai. Kažką apie vaikų literatūra rašiau, prisireikė Andersono pasakų. Ale nei vardo, nei jokio pavadinimo – nieko neatsimenu. Įvedu į Google „Andersonas“ (čia suprask, kad mobile web, o ne laptopą nešiojuos), pirmas rezultatas netinka, antras tuo labiau, trečias… juoktis pradėjau, net aplinkiniai atsisuko. Parašiau gal ir ne geriausiai, bet bent jau linksma buvo :-) Vidai, maladėc tu su pavardėm.