Karolis Matusevičius

Ryte, lygiai 8 valandą, šiandien. Leidžiuos nuo Akropolio link Krasta Auto. Nuo Krastos sankryžos jau kamštis prasideda. Dar prieš kamštį kažkoks pensininkas su pačia po šonu ir raudonu sunny’iu agresyviai rikiuojasi į pirmą juostą. Lyg ir pasirodė, kad su galiniu sparnu klidė Audi priekinį sparną, nes staigiai sustojo Audi. Bet galvoju gal dar neprabudau, gal susivaideno.

Priartėjęs prie kamščio veidrodėlyje stebiu atlekiantį tą patį Sunny, tik jau su užsilenkusiu kapotu į viršų ir stiprus smūgis į mašiną stovinčią šalia manęs. Moteriškė susiėmusi už galvos, o žilas vairuotojas ramiu veidiu patraukiojo rankinį, atsisegė diržą iš išlipo.

Turiu dvi versijas:

1. neveikė stabdžiai
2. neveikė smegenys

Tada labai džiaugiausi, kad nusprendžiau persirikiuoti į trečią juostą… Po smūgio susidūrė dar dvi mašinos priekyje. Pastūmė viena kitą.

Carmageddon’as ar GTA?

Nuotrauka amriar.

Pinigai — įdomus dalykas. Vienam jie viskas, kitiem nereiškia nieko. Yra žmonių, kurie banknotą vertina labiau nei žmoną, yra tokių, kurie kaip kasos čekį sulamdę nešioja kešinėj.

Šiek tiek ilgiau, nei mėnesį dirbu fotosalone. Mano darbo diena susideda iš bendravimo su klientais, pinigų skaičiavimo, darbo su kasa. Visą šį laiką stebiu žmones, kaip jie elgiasi su pinigais. Neretas labai nustebina.

Žmogus, atrodo, apsirengęs gražiai, tvarkingai, švariai. Užsisako paslaugų ar prekių už kelis litus ar net kelis centus ir gali keliasdešimt minučių derėtis dėl nuolaidos dar keliems centams. Atrodo juokinga, bet gal būtent dėl tokio būdo ir apsirengė brangiais ir madingais rūbais? Jie patys tik težino.

Vargšai mūsų pensininkai, sakytume. Atrodo prastai, suvargę, vaistai brangūs, pensijos mažos. Tačiau jų negasdina aukštos foto paslaugų kainos. Ateina, žmogus, po kelis kartus per dieną, perka brangias juosteles, daro brangias nuotraukas, gėrisi, net, kitas, grąžos neima, palieka tuos centus. Tikrai ne dėl to, kad pamiršta, priminu — „pasiimkit grąžą“, nusišypso ir lepteli, kad pasilikčiau.

Man patinka stebėti kaip žmonės nešiojasi pinigus. Kartais paduoda tokius banknotus, kad nors į sekciją dėk. Gražūs, nė karto neperlenkti, nesulamdyti, net kampai neužlankstyti. Piniginė, matyt, vientisa, turi galimybę saugot.

Kitas gi nešiojasi stambius, smulkesnius ir monetas atskiruose skyriuose. Arba dešimtines deda kartu su centais perlenkęs du kartus. Moteriškė turi dvi pinigines: vieną popierėliams, kitą — monetoms. Ir abi piniginės atskirose kišenėse.

Suvargęs pusamžins vyriškis iš pavargusių šortų išsitraukia sulamdytą, kartu su centais sumaišytą 500 Lt vertės banknotą, perka prekių už 350 Lt. Grąžos neskaičiuoja, čekis taip pat tik šiukšlė.

Įdomiai apsirengus panelė banknotus laiko piniginėj kartu su kreditinėm kortelėm jų vietoj. Banknotų vietoj — čekiai, centai languotų kelnių kišenėje.

Vaikams reikia nuotraukų moksleivio pažymėjimui. Ateina suspaudę rankose mamos įduotas monetas. Karštos, net dega, šlapios nuo prakaituotų delnų „man reikia nuotraukų, keturių. Mano broliui ir sesei irgi.“, išberia monetas; „sėskit vaikai, nufotografuosiu“.

Galėčiau pasakoti iki ryto. Įdomus dalykas tie pinigai. Įdomu stebėti kaip žmonės su jais elgiasi.

Vasara mums su Rūta yra pats užimčiausias laikas. Abu įsidarbinę, namo grįžtam vėlai ir nusikalę. Mano grafikas labai nestabilus, tenka dirbti ir per išeiginęs, tai retai kada ir benutaikom bendrą laisvą dieną.

Šiandien sugalvojom su dviračiais numynti iki Rūtos senelių sodo. Į vieną pusę apie 25 kilometrai matuojant nuo Lazdynų. Atstumas tikrai nėra didelis, neskubėdami nuvažiavom šiek tiek trumpiau nei per dvi valandas. Važiavom visiškai neskubėdami, sustojom prie parduotuvės nusipirkti ledų. Iki Jeruzalės važavom šaligatviais, o tada prasidėjo dviračių takai. Nustabus maršrutas. Nuo Verkių parko dviračių takas driekiasi mišku, puikus asfaltas, kai kur žvyras. Nuo Verkių ežero kelias pasikrepia siauru miško keliuku. Tačiau visiškai nepavojingu. Labai malonu važiuoti, oras grynas ir vėsus. Šiandien išvis oras buvo puikus važiuoti dviračiu. Temperatūra vidutiniška, saulė nekepino, užstojo ploni debesys.

Sode sočiai pavalgę, pasirinkę žolių (gydymui ir arbatoms), kiek atsipūtę pajudėm atgal. Dabar jau nestojom niekur, bet kelias atgal visada būna ilgesnis ir lėtesnis, todėl atvažiavom per tokį pat laiką (primenu, nestojom niekur).

Važiuojant į priekį nusmuko mano sėdynė, todėl kokius penkis kilometrus teko važiuoti tik stovėdamam ir kai kur sustoti pailsinti kojas.

View Larger Map

Su sąlyga, kad valstybinius egzaminus išlaikiau ŠIAIP SAU, strioko buvo nemažai belaukiant rezultatų. Nuo 10 klasės svajojau mokytis Transporto Inžinerinę Ekonomiką ir Vadybą. Here I am. Gaila, kad tik į mokamą, bet bent jau mokysiuos mėgstamą dalyką.

Girtis negražu, bet džiugu. Jei dar yra skaitančių mano BLOGą kurie ten mokosi/įstojo šiemet — rėkit.

Pagaliau bent kažkoks saldesnis vaisius nukrito tarp šaknų.

Mokykloje gavom labai mažai informacijos apie tai, kaip viskas vyksta stojant į aukšasias mokyklas. Nei kur reikės eiti, nei kokius dokumentus duoti, net elementaraus lamabpo.lt nenurodė. Nors gal kaltinti negražu, gal čia tik aš pramiegojau viską…

Prašymą pildžiau internetu, todėl išvengiau vienos didelės eilės ir galėjau koreguot sąrašą tiek kartų, kiek norėjau. Nereikėjo jokių mokesčių už tai mokėt. VGTU mechanikos fakultete (šį pasirinkau ne šiaip sau) viskas praėjo labai lengvai. Dirbantys žmonės nurodė ir į kokią eilę stoti, ir ką pasiruošti, ir ką atsišviesti, ir kur ir kada laukti, viską. Respektabilu. Žinant save, po tokių antplūdžių žmonių, tiek klausimų ir nesusipratimų aš jau seniai būčiau visus apstaugęs. Šaunuoliai, ramiai, su šypsena, maloniu tonu viską paaiškino ir padėjo atsirinkti. Pylimo g. / Tragų g. visas pastatas nukabintas plakatais su rodyklėmis link priėmimo punkto. To iš lietuviškos sistemos tikrai nesitikėjau.

Užtat VGTU, kur laukia jaunimas, kad laikas neprailgtų, ant stalo pabarstyta vadovėlių „Matematinė statistika“. Jaunieji protai įdėmiai skaitė. :-)

Kadangi planuoju stoti į VGTU ir šiandien dar buvau KPC (eilinį kartą), tai ilgaausius vienu šūviu nušoviau. KPC taip pat pasisekė, kad buvau jau anksčiau nuėjęs pasiimti šauktinio liudijimo, tai šiandien nereikėjo (na šiek tiek tik) stovėti eilėje. Moteriškė susirinko atestato kopijas ir atleido nuo tarnybos koridoriuje.

To sum up, viskas praėjo smoothly, paskutinioji poniutė patikino mane, kad beliko laukti tik rezultatų, kur juos galiu pažiūrėti, su kokiu loginu, kokią dieną ir valandą. Ačiū, geroms jums dienos!

Kelionė naudingesnė per tokį trumpą laiką (tris dienas) turbūt būti ir negalėjo. Su Brangiąja pajūrin patraukėm jau penktadienį, dieną prieš BLOGout’ą. Tiesa tik vakarop, bet vistiek pusdienį turėjom (greičiau jau pusnaktį). Įsikūrėm, įsibridom į jūrą ir iki paryčių ant pievutės praleidom su saujele blogerių.

Ryte planavom atsikelti anksti, pabėgioti pajūriu, bet taip ir neįstengėm, kelios valandos miego pagriovė atgal lovon po žadintuvo suskambėjimo. Bet į konferenciją nepavelavom.

Džiugas minėjo, kad skaitytojams patinka punktai (man irgi), tai taip ir padarysiu.

Patiko:

+ Mažai dalyvių — 40. Jaukumas.

+ Puikiai suplanuota. Intelektualinė dalis iki pietų. Prisikimšus pilvus — atsipūtimui konkursėliai.

+ Labai skanūs pietūs. Su Andrium Kleiva ir Artūru Raču prie stalo. Labai įdomiai ir smagiai pasikalbėjom.

+ Kompanija.

Nepatiko:

- oras po konferencijos.

Gaila, kad visi greit išsibėgiojo ir išsiskirstė grupelėmis, nors po to ir susirinkom kartu. Prie didelio stalo gan greitai keitėmės vietomis ir turėjom galimybę pabendrauti ne tik su savo ratu. Gavom dovanų pripučiamą čiužinį už 100Lt+ sąskaitą. Tokių fintų dar niekur nemačiau :-) Prikišom kiekvienas savo nagus prie jo ir padovanojom Organizatoriui.

Vakare su Rūta bandėm paleisti „dangaus žibintą“, tokį raudoną, kylantį nuo karšto oro. Vakaras buvo vėjuotas, kylo nuo jūros kranto tol, kol kopų medžiai/krūmai baigėsi, tada nupūtė miesto link. Išlindę iš kopų radom gulinį vidury aukštės J. Basanavičiaus gatvės gale (tilto pusėj).

Kitą dieną susiruošėm į pliažą kaip tik tada, kai ten pat ėjo Džiugas su Andrium. Pakeliui dar sutikom Rasą ir kitą Andrių. Kadangi po lietingos dienos, Palangoje, prie tilto, turbūt suprantat kas darosi pliaže, tai vos radom kur pritūpt. Po kelių minučių supratom kodėl ten buvo tuščia. Tiesiai virš galvos kabėjo garsiakalbis, kuris šaižiu balsu kas keliolika minučių rėkė reklamas, informacinius pranešimus, tai lietuvių, tai rusų kalbomis. Ėjo per smegenis kai reikalas, net negirdėjom vienas kito.

Rūta pasiūlė pažaisti šaradas. Turėjom originalias, su Amerikos TV shows, songs, books and etc. pavadinimais. Kadangi žinojom gal tik 1/10, tai susikūrėm savo, iš savo gyvenimo akiračio. Mūsų sąrašuose puikavosi punktai nuo Karolio Pociaus, Arnoldo Ragoznyj iki „Begemotas, kuris bijo skiepų“, „Bitė“, „Šarlotės voratinklis“, Dž. Butkutės dainos „Vienas namuose“ ar Transformerių… Juokėmės, net žmonės spoksojo. Gal labiau ne į juoką, bet į tai, kaip vaidinom. Atskleidžiu savo sąrašą, gal žaidėjams įdomu bus ;-)

Andriaus Kleivos nuotrauka.

Papietavom Čili. Palangos Čili asortimentas, maisto ir aptarnavimo kokybė ir nepalyginama su Vilniaus. Ten dažniausiai ir valgėm. Po to sukirtom po šviežų ragelį ledų ir grįžom į kopas. Kol vienas Andrius miegojo ir deginosi, panos su Organizatorium (:-)) plepėjo kažką už nugarų mes su Džiugu kūrėm idealius prietaisus naudojimui ir aptarinėjom šiandienių device’ų svarbą, naudingumą ir tendencijas.

Ilgasis savaitgalis buvo ant tiek super. Kad net verkti norisi, kaip gerai būtų likti dar bent kelioms dienoms.

Ačiū Andriui už organizaciją ir pastangas ir visiems, su kuriais teko bendrauti — už kompaniją. C’ya next time.

Iškart atsimetu kaltę, jei kas nors turėtų priekaištų — kalbėsiu iš savo pusės ir patirties.

Kas žino, kad nežino, kam visiškai nusispjaut, baigiau dvylika klasių, t.y. gimnaziją. Tikiuos, kad baigiau. Kaip sekės baigiamuosiuose? Ačiū, ch***vai.

Dvylika metų vaikščiojau į įstaigą. Diena iš dienos sėmiausi informacijos. Tiksliau ją pylė man. Aiškino daugybę dalykų: matematines reikšmes, fizikos formules, kalbų taisykles, istorijos faktus. Aiškino, kad turi būti taip ir ne kitaip. Visi supratot? Taip, visi supratom, kad būtent taip turi būti. Ar atsiminsit per egzaminą? Aišku, kad atsiminsim.

O kodėl niekas nepaaiškino kodėl taip turi būti, ką tai reiškia, ką reiktų daryti, kad būtų geriau ir kaip tuo galėsime pasinaudoti ateityje?

Buvom mokyti, kad Napaleonas šaunuolis, daug kariavo, daug laimėjo. Po to sekę pasakojimas, kad Rusijoje teko trauktis, nes užklupo badas ir šaltis. Jeigu sustotume ties šiuo faktu ir pasiaiškintume ką geriau būtų buvę daryti, ko geriau nereikėjo daryti, vietoj to, kad mintinai iškaltume dar penkias datas, gal jaunimas geriau oreantuotusi lemiamose situacijose? Jei būtų pasakyta „prieš darydami ką nors svarbesnio, nei dantų valymas, pagalvokit du žingsius į priekį, o ne vieną ir apgalvokit pasekmes ir galimybes“, galbūt bent 3% daugiau užaugusių ir subrendusių žmonių būtų įkūrę ar įkurs sėkmingą verslą, nes apgalvojo daug daugiau ir jam buvo pasakyta iš ko reikia mokytis ir kaip tą daryti.

Vienintelis naudingas dalykas išmoktas mokykloje, kurį tikrai naudoju gyvenime — proporcijos skaičiavimas. Kiek vadovėlių buvo kalta, kiek datų mokintasi, kiek taisyklių skaityta…

Ne man spręsti, ne man teisti. Dalinuos tuo, ko man trūko. Norėčiau, kad mane būtų mokę ne fakto, o jo priežasties, pasekmės ir galimybės padaryti geriau.

Mano darže padvelkė prabanga. Brangioji įteikė tokį set’ą, kad vos ašaros byrėt nepradėjo. Ta prasme pasvajoju aš apie daug ką, bet tai dažnai panašūs dalykai būna ne pagal kišenę ir dovanų gauti tikrai nesitikiu, o tuo labiau be progos!

Negaliu atsitokėt. Awesom. Ačiū, Rūt! :-)

Galvojau apie savo užrašą ant numerio rėmelio jau seniai. Rašiau į kelias firmas, gavau atsakymus. Prieš metus darė už 32lt/vnt, bet susivėlinau, užsimiršo, pagailėjau pinigų. Prieš mėnesį gal vėl parašiau, tai be 50lt/vnt net nekalba. „Projektėlis“ buvo tiek iš noro turėt savus užrašus ant numerių, tiek iš principo. Kažkas auto.Baningių forume leptelėjo, kad tik kalbu, kad juos darysiuos, o nieko aš nesugebėsiu ir nepasidarysiu.

Procesą apgalvot sunku nebuvo. Gavau naujus rėmelius su užrašu geltonu, teko nupurkšti juodais dažais ir išdžiovinti. Pirma bandžiau ant paprašo A4 lapo atsispausdinus išsipjaustyt su britviniu peiliuku. Bet popierius labiau plyšo nei pjovėsi. Matosi nuotraukoj, kairėj pusėj.

Po to dingtelėjo geresnė mintis. Užklijavau ant balto popieriaus lapo popierinę lipnią juostą ir atsispausdinau ant jos. Ją nusiklijavau ir užklijavau ant rėmelio.

Kolekcijos adresą spausdindamas patingėjau apgalvot viską tai nukando priekyje vieną w. Pripaišiau su pieštuku, tai šiek tiek kreiva gavosi ;-)

Tada beliko tik pats nuobodžiausias darbas — išspjaustyti. matusevicius.lt sunkiausiai sekėsi A ir E. Džiaugiausi, kad nėra O, bet tada pagalvojau apie kolekcijos adresą… Kolekciją pjaustant sunkiausiai sekėsi taip pat E ir A, O stebėtinai greit ir lengvai išpjausčiau. V, L, N, I buvo kaip pertrauka :-)

Po kelių dienų darbo turim rezultatą:

Gavos nelabai vykusiai ar tiesiai, bet džiaugiuos savo protestu ir rankomis, kad sugebu ir pats pasidaryt, kai reikia ir norisi :-)

Gal tai net bus kažkam pamoka ar paskatinimas. Sėkmės!

Seniai jau nieko neinvestavau į savo mašiną. Per savaitgalį sudėjau ir pinigus ir savo rankas. Tik nusipirkęs BMW minėjau, kad noriu pasikeisti lempas, nes pastarosios parudavusios, bet malonumas kiek per brangus buvo.

Kadangi per bandymą jas valyt buvo suskaldytos, tai teko pirkti naujas. Na būtų tikusios ir senos dar ilgam, bet damn tą perfekcionizmą! Apskambinau kelias svalkes ir pavienius žmones, to ko reikia, nėra. Po to netyčia gavau numerį svalkės, kur tik BMW ardo. Ten atradau. Atidaviau savo senas lempas, E39 ne lešines ir gavau saviškei su lešiais + 130LTL. Manau neblogas sanderis.

Mašinos vienas kampas užkeiktas kažkoks. Dar iki manęs buvo daužtas. Dabar įdėjom lempą, viską sutvarkėm, uždarėm kapotą ir tik tada pastebėjom, kad stiklai skiriasi. Traukėm viską atgal, sudėjom su kitu stiklu ir nulekėm reguliuot. Mechaniko verdiktas — „neveikia reguliatorius, sulūžęs“. Gerai, kad savartyno savanininkas labai žmogiškas ir malonus. Davė visas tris lempas iš kurių namie susilipdžiau dvi tinkamas ir nuvežiau jam atgal likusią. Susireguliavau pats prie sienos pagal pirmąją (nes pirmoji švietė gerai, patikrino ant stendo).

Kad jau laimės būtų visose kelnėse, tai dar ir baltas lemputes nugriebiau. Noname’ai, bet šviečia labai gerai, o ir spalva super. Šiandien lemonoj į gabaritus led’us nusipirkau ir dar kada prie progos tokias pat baltas į ilgas šviesas reiks nugriebt. Fotkės nelabai gražios. Nemoku prieš šviesą fotkint. Yra kaip yra :-)