Karolis Matusevičius

Šį kartą, turbūt ne pirmą ir ne paskutinį, kalbėsiu apie automobilį. Keturratėms transporto priemonėms aistrą jaučiu nuo labai mažų dienų, kuomet dar net ant savo „ratų“ stabilai nestovėjau. Jais ne tik žavėjaus, bet ir domėjaus. Plėčiau savo žinias, suvokimą, tobulinau skonį, susikūriau savo stiprią nuomonę.

Kadangi jais duomiuosi jau net ne pirmą dešimtmetį ir nėra mano gyvenime dienos, kai nebūtų užvesta diskusija apie juos, tai ir nuomonių išgirstu įvairių. Taigi šį įrašą greičiausiai galima priskirti prie viešų atsakymų tiems, kurie galvoja kitaip nei aš ir norėtų pasiginčyti.

Sutikau nemažai žmonių, kurie teigia, kad automobilis tai tik metalo gabalas, kuris sukelia per daug emocijų, atima žmonų laiką su vyrais, merginų su vaikinais, išsiurbia per daug pinigų kurie galėjo būti skirti šeimos vakarienei ar naujiems bateliams žmonai.

Kadangi kalbu iš vyriškos pusės, manau drąsiai galiu sakyti „mes“. Taigi tai yra mūsų mūza, tai mūsų meno kūriniai, tai atgaiva akims, atgaiva sielai, diskusijų objektas, paniekos objektas, vaizduotės vaisius ar piniginės šlavėjas.

Automobilis jokiu būdu negali būti pavadintas pervertinu metalo gabalų! Juos kuria žmonės, juos projektuoja žmonės, braižo eskizus, daro maketus, žiūri iš įvairių kampų, vertina pagal įviairias aplinkybes. Žmonės įdeda savo sielą, savo širdį, savo laiką, rankas, protą vien tam, kad sukeltu kažkokias emocijas, kad įtiktų savininkui, kad glostytų sielą bežiūrint į šį meno kūrinį.

Kiekvienas automobilis turi net savo žvilgsnį! Savo figūrą, užpakalį, akis, kvapą. Moterys dažnai nesupranta vyrų, kurie nužiūri automobilius kaip paneles, aptarią apvalumu, privalumus ar trūkumus, įvertina savo skalėje.

Lai nesupyksta mano Mylimoji (apie merginą aš, ne mašiną :-)), prisiminu pirmąjį mūsų draugystės pusmetį, kuomet vargšelė net pavyduliavo, kai einant gatve nesąmoningai lepteldavau „gražuolė…“, manydavo, kad kitas merginas nužiūrinėdavau. Praėjus nemažai metų man pasakius tokius žodžius išgirstu pritarimą „aha, du su puse turbo, pasaka…“. Taigi tai ne tik vyrų džiaugmas, mano Brangioji užsikrėtus tuo ne ką mažiau nei aš. Nors, žinoma nepamiršta ir moteriškų „mūzų“.